Musulmonai tiki, kad jų gyvenimas – tai kelias link Dievo ir Rojaus, tačiau vienos islamo šakos – sufizmo išpažinėjai, kurie vadinami sufijais arba dervišais, tvirtina, kad Dievą galima pajusti čia ir dabar, tik tam būtinos specialios dvasinės praktikos.
Sirkedži – ne tik metro stotelė
Vakarėja. Palei Bosforą, Eminonu prieplauka, iš kur laiveliai stambuliečius išplukdo namo į kitą Bosforo pusę ir net į kitą žemyną, pėdinu link senosios geležinkelio stoties Sirkedži (Sirkeci). Čia XX a. pradžioje, per 80 valandų įveikęs 3094 km ir išpūtęs paskutinį garą, sustodavo traukinys iš Paryžiaus su egzotikos ištroškusiais Vakarų karaliais, princais, prezidentais, turtingais verslininkais. Atsimenate Agatos Christie „Žmogžudystę Rytų eksprese“? Taip, taip, tas pats.
1890 m. pagal paskutinį technikos žodį suprojektuotas ir dujiniais žibintais apšviečiamas 1200 kv. m pastatas dabar pritilęs – paskutinis Rytų ekspresas dėl pasienio formalumų su šalimis, kurioms Sovietų Sąjunga buvo nuleidusi geležinę uždangą, liovėsi pūškavęs 1977 m. gegužės 19 d., o 2013 m. tarptautinis susisiekimas iš viso nutrūko. Todėl dabar daugeliui Sirkedži asocijuojasi tik su stotele, kur galima peršokti į kitą metro liniją. Bent gerai, kad stotis niekada nebuvo perstatyta, tad šiandien galime savomis akimis įsitikinti, kaip atrodė europinės orientalistikos stiliaus pastatai. Be to, jei domitės transporto istorija, čia veikia Stambulo geležinkelio muziejus. Tačiau šįvakar ateinu ne to. Netrukus meditaciją pradės sufijai.
Besisukantys dervišai
Sufijų ordinų yra daug – šiaurės Afrikoje, Turkijoje, Balkanuose, Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Vienas iš jų vadinamas Mevlevi. Jį įkurti įkvėpė XIII a. gyvenęs filosofas ir poetas Mavlana Džalal ad Dinas Muhamadas, trumpai vadinamas Rumiu. Tačiau turkai šį žmogų mieliau vadina Mevlana.
Kas yra tikrasis pranašas ir tikrasis mokytojas, žino tik Dievas, ir kam pasiseks tapti dervišu, taip pat žino tik Dievas
Mevlevi ordino nariai dar vadinami besisukančiais dervišais, nes maldos metu jie sukasi tarsi vilkeliai. Pasakojama, kad kartą Rumis vaikščiojęs po turgų ir išgirdęs taukšint auksakalių plaktukus. Žmonės kartu ritmingai kartojo arabišką sveikinimą Dievui: „La elaha ella’llah.“ Poetas iš džiaugsmo iškėlė rankas į dangų ir ėmė suktis.
Dabar besisukančių dervišų šokis vadinamas sema. „Jos reikia, kad pažintum Dievą ir susilietum su juo“, – kartą man pasakojo bičiulis dervišas Ishakas Ürünas.
Su kitais turistais sugužame į didžiulę stoties salę, kur kadaise buvo restoranas. Jame pašnekovams susitikimus skirdavo žurnalistai, lėbaudavo rašytojai ir menininkai. Netrukus vienas po kito apsigobę juodais, plačiaskverniais, žemę siekiančiais apsiaustais įeina keturi dervišai. Vienas paima šaižų garsą leidžiančią ilgą dūdelę ney, kitas – būgnus darabuks, trečiasis – styginį instrumentą saz, o ketvirtasis – kanuns, kuris atrodo tarsi milžiniškos kanklės.
Suskamba keista muzika. Pro ausis ji įsiveržia tiesiai į širdį, sudrebina vidurius ir ima rezonuoti kažkur ties saulės rezginiu. Truputį liūdna, truputį kraupi, truputį užvedanti.
Kai muzikinė įžanga naat nutyla, muzikantai giliai įkvepia. Vienas po kito, sudėję rankas kryžmai ant pečių ir šitaip patvirtindami Dievo vienybę, slysdami ilgais žingsniais vidury scenos pasirodo dar 5 dervišai. Jie irgi vilki ilgaskvernius drabužius ir paminklą žmogaus ego – aukštą kepurę sikke.
Dervišai sustoja ratu, vienas kitam žemai nusilenkia ir paprašo vyresniojo palaiminimo. Paskui lengvu mostu nusimetę kapą simbolizuojančius juoduosius apsiaustus hırka lieka tik su baltais marškiniais, tokiais pat plačiais, kaip ir juodieji. Jie irgi turi prasmę – tai simbolinės ego įkapės. Nusimesdami hırka sufijai dvasia atsigręžia į tiesą.
Suskambus muzikai dervišai vienas po kito ima suktis. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau ir greičiau, kol pasiekia kvapą gniaužiantį greitį, o jų drabužių klostės išsiskleidžia aplink kūnus tarsi gėlių žiedai.
Dešinė ranka pakelta į dangų, kairė – nuleista, galva pakreipta 60 laipsnių kampu, o kai kurių atlošta tiek, kad pakaušis siekia tarpumentę, – dar vienas neišsemiamų žmogaus galių įrodymas.
Per visą pasirodymą muzika trumpam nutyla ir dervišai stabteli tris kartus. Galiausiai, kai jie sustoja, vienas garsiai sušunka citatą iš Korano. Tada jie vėl apsisiaučia juodai, sudeda rankas ant pečių ir po vieną išslysta iš akių.
Salę apgobia tyla. Baugu net pakrutėti.
Nereikia atsiskirti
Klausiu Ishako, kodėl sukdamiesi dervišai pakelia tik vieną ranką. „Šia ranka mes priimame Dievo gerumą, o kairiąja, nuleista žemyn, dalijame jį žmonėms. Tada dieviška meilė pereina per širdį ir pasklinda po visą žmoniją“, – sako sufijus.
„Iš tiesų, jie jaučia pulsuojančią Visatos energiją, na, panašiai, kaip reiki meistrai“, – kad geriau suprasčiau priduria Tuğba Hasbal. Ji irgi dervišė, – groja nej dūdele. Neišlaikau nepasiteiravusi, koks skirtumas tarp moterų ir vyrų dervišų.
„Sufijai nemato skirtumo tarp lyčių. Tik vyriškoje visuomenėje natūralu, jog daugiau dervišų yra vyrų, – sako Ishakas ir priduria: – Ir islame žmonės neskirstomi. Netgi moterų pozicijos yra stipresnės. Moterį žemesnę už vyrą padarė šariatas – islamo įstatymas.“
Galva neapsisuka
Sufijai tikėjimo ir praktikos esmės negali suvokti besimokydami iš knygų, tradiciją turi perduoti tik mokytojas.
„Kas yra tikrasis pranašas ir tikrasis mokytojas, žino tik Dievas, ir kam pasiseks tapti dervišu, taip pat žino tik Dievas, – kantriai aiškina Ishakas. – Nuo to, kas yra širdyje, priklauso, kuo tapsi. Dervišai neturi hierarchijos. Iš tiesų, tas, kas atlieka dvasios darbus, gyvena teisingai ir suburia aplink save žmones savo dvasios grožiu, natūraliai tampa lyderiu – žmonės buriasi aplink jį ir palaiko už gerus darbus.“
„Kiek užtrunka pasiruošimas tapti dervišu?“, – neatstoju nuo Išako. Bet jis kalba ką kita: pirmiausia visi norintys tapti semazenais – besisukančiais dervišais – turi atsiskyrę medituoti šešis mėnesius. Pažanga priklauso tik nuo žmogaus asmeninių savybių, – jei nori, jis dervišo būseną gali pasiekti labai greitai.
„Iš pradžių būni tarsi tešla, iš kurios reikia kažką nulipdyti. Ir tik tapęs dervišu patiri palaimą. Tai nėra lengvas procesas, viskas vyksta su skausmu. Taip pat, kaip ir meilė, – kol nepatiri ilgesio, nežinai, kokia ji“, – aiškina dervišas.
O man dar rūpi, kaip sufijai besisukdami išsilaiko ant kojų ir ką jie tuo metu jaučia?
„Kiekvienas žmogus jaučia skirtingai: vienas gali mąstyti apie meilę, kitas – apie Dievą, trečias – apie savo dvasios skolas, – sako Ishakas. – Daugumai choreografų pirmiausia rūpi estetinis vaizdas, kad dervišas viską atliktų kaip dera, bet iš tiesų aukščiausia dvasios būsena pasiekiama, kai galva užverčiama taip, kad pakaušis pasiektų nugarą, – tada dervišas susilieja su danguje esančiu kūrėju. Tai priklauso nuo dvasios būsenos, o ne nuo technikos.“
Dervišas truputį patyli, o paskui priduria, kad technika yra svarbi, bet nebūtina užsiimti sema, kad pažintum Dievą ir su juo susilietum. Galima rasti jį ir bažnyčioje ar plaukiant jūra.
O aš atkakli: žiūrovai dažniausiai nemato dvasinio dervišo gyvenimo, mato tik besisukantį žmogų ir negali suprasti, kaip jis išsilaiko ant kojų! „Sukantis su meile galva neapsisuka“, – juokiasi sufijus.
Dervišas – ne profesija
Nors sufizmas yra religinio ekstremizmo priešingybė, nes deklaruoja besąlygišką meilę, 1925 m., kai buvo paskelbta Turkijos Respublika, Mevlevi ordinas buvo uždraustas, o nariai imti persekioti. Ordinas neatkurtas iki šiol, bet 1954 m. jo nariams buvo leista rengti viešus pasirodymus. Pamažu dervišų malda tapo Turkijos turistiniu ženklu, dabar jų semą galima pamatyti ne tik Stambule ar sufizmo širdyje Konijoje, bet ir daugelyje kitų miestų.
Senais laikais dervišai gyveno kaip vienuoliai pastatuose, kurie buvo vadinami han dargah, ir nerengdavo viešų semos pasirodymų. Dabar jie gyvena kaip visi kiti žmonės. Ishakas yra šokėjas, o Tuğba – jogos mokytoja, tik kasdien atlieka semą.
Dievo garbinimo praktika jie siekia Korane aprašomos fitros būsenos, kuri yra prigimtinė, kaip instinktas. Esant tokios būsenos viskas paklūsta Dievui ir viskas užvaldoma meilės. Norint pasiekti tokią būseną, svarbu pažaboti savo ego ir dvasią apvalyti nuo ydingų įpročių. Kaip tai įmanoma pasiekti dabartiniame pasaulyje, kai viskas racionalu, žmogaus vertė skaičiuojama jo atnešama nauda?
Ishakas susimąsto: „Iš tiesų, mums nereikia atsiskirti, išgyvename tai viduje ir nesiekiame niekam nieko įrodyti. Labai lengva tapti mokytoju ar pasiekti aukščiausią dvasios būseną atsiskyrus kalnuose, kai niekas neblaško. O mes manome, kad svarbiau gyventi tarp žmonių, matyti, kas yra teisinga, o kas ne – ir, matant blogus darbus, rinktis teisingiausią kelią. Dažniausiai žmonės „galvoja“ protu, tačiau jeigu „pagalvoji“ širdimi, gyvenimas tampa žymiai gražesnis.“
Ishakas tikina, kad pasirinkęs besisukančius dervišus, nes šis kelias apima visas religijas – norint atrasti gyvenimo prasmę, pirmiausia reikia pasinerti į gyvenimą, susilieti su visais žmonėmis, kurie supa ir tapti visuma.
„Kartais kitų žmonių pasirinktas kelias nėra pavyzdys ir nenukreipia teisinga linkme, todėl reikia klausyti savo širdies. Mevlana sakė, kad visos meilės yra tiltas į dieviškąją meilę. Tačiau tie, kas neparagavo, nežino jos skonio!“ – aiškina jis.
Tapo turistiniu ženklu
Kodėl dervišai tokį intymų veiksmą, kaip malda, viešina?
„Neteisinga, jeigu kažkas turi perlą ir pats vienas juo gožisi. Norime šį perlą parodyti žmonėms. Bet tai darome nepažeisdami pagrindinių savo principų. Žinoma, sulaukiame daugybės priekaištų, tačiau žinome ir tai, kad žmonės nori mus girdėti ir matyti, prisijungti prie mūsų bendruomenės“, – sako dervišas.
Kokia Rumio mintis jiems, dervišams, labiausiai patinka?
„Visos jo mintys yra auksinės, todėl kiekvieną perskaitytą sentenciją verta išgyventi. Bet man labiausiai patinka viena pagrindinių, kuria prasideda Mevlanos savotiškas katekizmas. Ji skamba taip: „Ateik, ateik, kas bebūtum: bedievis, garbinantis ugnį ar stabus! Net jei šimtą kartų sulaužei priesaiką nenusidėti, vis tiek ateik! Esi laukiamas.“
Aušrinė
Besisukant priartėja Dievas
Musulmonai tiki, kad jų gyvenimas – tai kelias link Dievo ir Rojaus, tačiau vienos islamo šakos – sufizmo išpažinėjai, kurie vadinami sufijais arba dervišais, tvirtina, kad Dievą galima pajusti čia ir dabar, tik tam būtinos specialios dvasinės praktikos.
Sirkedži – ne tik metro stotelė
Vakarėja. Palei Bosforą, Eminonu prieplauka, iš kur laiveliai stambuliečius išplukdo namo į kitą Bosforo pusę ir net į kitą žemyną, pėdinu link senosios geležinkelio stoties Sirkedži (Sirkeci). Čia XX a. pradžioje, per 80 valandų įveikęs 3094 km ir išpūtęs paskutinį garą, sustodavo traukinys iš Paryžiaus su egzotikos ištroškusiais Vakarų karaliais, princais, prezidentais, turtingais verslininkais. Atsimenate Agatos Christie „Žmogžudystę Rytų eksprese“? Taip, taip, tas pats.
1890 m. pagal paskutinį technikos žodį suprojektuotas ir dujiniais žibintais apšviečiamas 1200 kv. m pastatas dabar pritilęs – paskutinis Rytų ekspresas dėl pasienio formalumų su šalimis, kurioms Sovietų Sąjunga buvo nuleidusi geležinę uždangą, liovėsi pūškavęs 1977 m. gegužės 19 d., o 2013 m. tarptautinis susisiekimas iš viso nutrūko. Todėl dabar daugeliui Sirkedži asocijuojasi tik su stotele, kur galima peršokti į kitą metro liniją. Bent gerai, kad stotis niekada nebuvo perstatyta, tad šiandien galime savomis akimis įsitikinti, kaip atrodė europinės orientalistikos stiliaus pastatai. Be to, jei domitės transporto istorija, čia veikia Stambulo geležinkelio muziejus. Tačiau šįvakar ateinu ne to. Netrukus meditaciją pradės sufijai.
Besisukantys dervišai
Sufijų ordinų yra daug – šiaurės Afrikoje, Turkijoje, Balkanuose, Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Vienas iš jų vadinamas Mevlevi. Jį įkurti įkvėpė XIII a. gyvenęs filosofas ir poetas Mavlana Džalal ad Dinas Muhamadas, trumpai vadinamas Rumiu. Tačiau turkai šį žmogų mieliau vadina Mevlana.
Mevlevi ordino nariai dar vadinami besisukančiais dervišais, nes maldos metu jie sukasi tarsi vilkeliai. Pasakojama, kad kartą Rumis vaikščiojęs po turgų ir išgirdęs taukšint auksakalių plaktukus. Žmonės kartu ritmingai kartojo arabišką sveikinimą Dievui: „La elaha ella’llah.“ Poetas iš džiaugsmo iškėlė rankas į dangų ir ėmė suktis.
Dabar besisukančių dervišų šokis vadinamas sema. „Jos reikia, kad pažintum Dievą ir susilietum su juo“, – kartą man pasakojo bičiulis dervišas Ishakas Ürünas.
Su kitais turistais sugužame į didžiulę stoties salę, kur kadaise buvo restoranas. Jame pašnekovams susitikimus skirdavo žurnalistai, lėbaudavo rašytojai ir menininkai. Netrukus vienas po kito apsigobę juodais, plačiaskverniais, žemę siekiančiais apsiaustais įeina keturi dervišai. Vienas paima šaižų garsą leidžiančią ilgą dūdelę ney, kitas – būgnus darabuks, trečiasis – styginį instrumentą saz, o ketvirtasis – kanuns, kuris atrodo tarsi milžiniškos kanklės.
Suskamba keista muzika. Pro ausis ji įsiveržia tiesiai į širdį, sudrebina vidurius ir ima rezonuoti kažkur ties saulės rezginiu. Truputį liūdna, truputį kraupi, truputį užvedanti.
Kai muzikinė įžanga naat nutyla, muzikantai giliai įkvepia. Vienas po kito, sudėję rankas kryžmai ant pečių ir šitaip patvirtindami Dievo vienybę, slysdami ilgais žingsniais vidury scenos pasirodo dar 5 dervišai. Jie irgi vilki ilgaskvernius drabužius ir paminklą žmogaus ego – aukštą kepurę sikke.
Dervišai sustoja ratu, vienas kitam žemai nusilenkia ir paprašo vyresniojo palaiminimo. Paskui lengvu mostu nusimetę kapą simbolizuojančius juoduosius apsiaustus hırka lieka tik su baltais marškiniais, tokiais pat plačiais, kaip ir juodieji. Jie irgi turi prasmę – tai simbolinės egoįkapės. Nusimesdami hırka sufijai dvasia atsigręžia į tiesą.
Suskambus muzikai dervišai vienas po kito ima suktis. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau ir greičiau, kol pasiekia kvapą gniaužiantį greitį, o jų drabužių klostės išsiskleidžia aplink kūnus tarsi gėlių žiedai.
Dešinė ranka pakelta į dangų, kairė – nuleista, galva pakreipta 60 laipsnių kampu, o kai kurių atlošta tiek, kad pakaušis siekia tarpumentę, – dar vienas neišsemiamų žmogaus galių įrodymas.
Per visą pasirodymą muzika trumpam nutyla ir dervišai stabteli tris kartus. Galiausiai, kai jie sustoja, vienas garsiai sušunka citatą iš Korano. Tada jie vėl apsisiaučia juodai, sudeda rankas ant pečių ir po vieną išslysta iš akių.
Salę apgobia tyla. Baugu net pakrutėti.
Nereikia atsiskirti
Klausiu Ishako, kodėl sukdamiesi dervišai pakelia tik vieną ranką. „Šia ranka mes priimame Dievo gerumą, o kairiąja, nuleista žemyn, dalijame jį žmonėms. Tada dieviška meilė pereina per širdį ir pasklinda po visą žmoniją“, – sako sufijus.
„Iš tiesų, jie jaučia pulsuojančią Visatos energiją, na, panašiai, kaip reiki meistrai“, – kad geriau suprasčiau priduria Tuğba Hasbal. Ji irgi dervišė, – groja nej dūdele. Neišlaikau nepasiteiravusi, koks skirtumas tarp moterų ir vyrų dervišų.
„Sufijai nemato skirtumo tarp lyčių. Tik vyriškoje visuomenėje natūralu, jog daugiau dervišų yra vyrų, – sako Ishakas ir priduria: – Ir islame žmonės neskirstomi. Netgi moterų pozicijos yra stipresnės. Moterį žemesnę už vyrą padarė šariatas – islamo įstatymas.“
Galva neapsisuka
Sufijai tikėjimo ir praktikos esmės negali suvokti besimokydami iš knygų, tradiciją turi perduoti tik mokytojas.
„Kas yra tikrasis pranašas ir tikrasis mokytojas, žino tik Dievas, ir kam pasiseks tapti dervišu, taip pat žino tik Dievas, – kantriai aiškina Ishakas. – Nuo to, kas yra širdyje, priklauso, kuo tapsi. Dervišai neturi hierarchijos. Iš tiesų, tas, kas atlieka dvasios darbus, gyvena teisingai ir suburia aplink save žmones savo dvasios grožiu, natūraliai tampa lyderiu – žmonės buriasi aplink jį ir palaiko už gerus darbus.“
„Kiek užtrunka pasiruošimas tapti dervišu?“, – neatstoju nuo Išako. Bet jis kalba ką kita: pirmiausia visi norintys tapti semazenais – besisukančiais dervišais – turi atsiskyrę medituoti šešis mėnesius. Pažanga priklauso tik nuo žmogaus asmeninių savybių, – jei nori, jis dervišo būseną gali pasiekti labai greitai.
„Iš pradžių būni tarsi tešla, iš kurios reikia kažką nulipdyti. Ir tik tapęs dervišu patiri palaimą. Tai nėra lengvas procesas, viskas vyksta su skausmu. Taip pat, kaip ir meilė, – kol nepatiri ilgesio, nežinai, kokia ji“, – aiškina dervišas.
O man dar rūpi, kaip sufijai besisukdami išsilaiko ant kojų ir ką jie tuo metu jaučia?
„Kiekvienas žmogus jaučia skirtingai: vienas gali mąstyti apie meilę, kitas – apie Dievą, trečias – apie savo dvasios skolas, – sako Ishakas. – Daugumai choreografų pirmiausia rūpi estetinis vaizdas, kad dervišas viską atliktų kaip dera, bet iš tiesų aukščiausia dvasios būsena pasiekiama, kai galva užverčiama taip, kad pakaušis pasiektų nugarą, – tada dervišas susilieja su danguje esančiu kūrėju. Tai priklauso nuo dvasios būsenos, o ne nuo technikos.“
Dervišas truputį patyli, o paskui priduria, kad technika yra svarbi, bet nebūtina užsiimti sema, kad pažintum Dievą ir su juo susilietum. Galima rasti jį ir bažnyčioje ar plaukiant jūra.
O aš atkakli: žiūrovai dažniausiai nemato dvasinio dervišo gyvenimo, mato tik besisukantį žmogų ir negali suprasti, kaip jis išsilaiko ant kojų! „Sukantis su meile galva neapsisuka“, – juokiasi sufijus.
Dervišas – ne profesija
Nors sufizmas yra religinio ekstremizmo priešingybė, nes deklaruoja besąlygišką meilę, 1925 m., kai buvo paskelbta Turkijos Respublika, Mevlevi ordinas buvo uždraustas, o nariai imti persekioti. Ordinas neatkurtas iki šiol, bet 1954 m. jo nariams buvo leista rengti viešus pasirodymus. Pamažu dervišų malda tapo Turkijos turistiniu ženklu, dabar jų semą galima pamatyti ne tik Stambule ar sufizmo širdyje Konijoje, bet ir daugelyje kitų miestų.
Senais laikais dervišai gyveno kaip vienuoliai pastatuose, kurie buvo vadinami han dargah, ir nerengdavo viešų semos pasirodymų. Dabar jie gyvena kaip visi kiti žmonės. Ishakas yra šokėjas, o Tuğba – jogos mokytoja, tik kasdien atlieka semą.
Dievo garbinimo praktika jie siekia Korane aprašomos fitros būsenos, kuri yra prigimtinė, kaip instinktas. Esant tokios būsenos viskas paklūsta Dievui ir viskas užvaldoma meilės. Norint pasiekti tokią būseną, svarbu pažaboti savo ego ir dvasią apvalyti nuo ydingų įpročių. Kaip tai įmanoma pasiekti dabartiniame pasaulyje, kai viskas racionalu, žmogaus vertė skaičiuojama jo atnešama nauda?
Ishakas susimąsto: „Iš tiesų, mums nereikia atsiskirti, išgyvename tai viduje ir nesiekiame niekam nieko įrodyti. Labai lengva tapti mokytoju ar pasiekti aukščiausią dvasios būseną atsiskyrus kalnuose, kai niekas neblaško. O mes manome, kad svarbiau gyventi tarp žmonių, matyti, kas yra teisinga, o kas ne – ir, matant blogus darbus, rinktis teisingiausią kelią. Dažniausiai žmonės „galvoja“ protu, tačiau jeigu „pagalvoji“ širdimi, gyvenimas tampa žymiai gražesnis.“
Ishakas tikina, kad pasirinkęs besisukančius dervišus, nes šis kelias apima visas religijas – norint atrasti gyvenimo prasmę, pirmiausia reikia pasinerti į gyvenimą, susilieti su visais žmonėmis, kurie supa ir tapti visuma.
„Kartais kitų žmonių pasirinktas kelias nėra pavyzdys ir nenukreipia teisinga linkme, todėl reikia klausyti savo širdies. Mevlana sakė, kad visos meilės yra tiltas į dieviškąją meilę. Tačiau tie, kas neparagavo, nežino jos skonio!“ – aiškina jis.
Tapo turistiniu ženklu
Kodėl dervišai tokį intymų veiksmą, kaip malda, viešina?
„Neteisinga, jeigu kažkas turi perlą ir pats vienas juo gožisi. Norime šį perlą parodyti žmonėms. Bet tai darome nepažeisdami pagrindinių savo principų. Žinoma, sulaukiame daugybės priekaištų, tačiau žinome ir tai, kad žmonės nori mus girdėti ir matyti, prisijungti prie mūsų bendruomenės“, – sako dervišas.
Kokia Rumio mintis jiems, dervišams, labiausiai patinka?
„Visos jo mintys yra auksinės, todėl kiekvieną perskaitytą sentenciją verta išgyventi. Bet man labiausiai patinka viena pagrindinių, kuria prasideda Mevlanos savotiškas katekizmas. Ji skamba taip: „Ateik, ateik, kas bebūtum: bedievis, garbinantis ugnį ar stabus! Net jei šimtą kartų sulaužei priesaiką nenusidėti, vis tiek ateik! Esi laukiamas.“
Aušrinė
