Kapadokijoje užsilipus ant kalvos atsiveria balkšvas, kone mistiškas kraštovaizdis, – lyg tūkstantis plikų prieštvaninio dinozauro keterų drykso kalvos, stūkso liekni bokštai. Čia yra gyvybės. Tai primena apačioje styrantis šakas suskliautęs medis, kaitroje išleipusios gėlytės.
Fėjų kaminai
60 mln. metų – tiek laiko prabėgo, kai išsiveržę du ugnikalniai Erdžijesas (Erciyes) ir Hasanas (Hassan) daugiau kaip 100 km skersmens teritoriją užpylė lava ir pelenais. Ilgainiui iš jų susiformavo tufas, kurį galima grandyti nagu. Ilgus metus minkštą gruntą dildė vasarą kepinanti saulė, žiemą ūžaujantys šalti vėjai, lietus ir sniegas. Kur gruntas buvo minkštesnis, susiformavo slėniai, tvirtesnėse vietose liko kalvos. Kai kurios tapo tokios lieknos, kad dabar jas galima lyginti su daugiaaukščiais namais. Žmonės netruko pastebėti, kad šie gamtos sukurti bokštai patogūs gyventi, todėl ėmė rausti juose kambarius, skobti langų angas. Atšiauraus klimato šalyje negalėjai rasti geresnės vietos – tufo namuose visais metų laikais vienoda temperatūra.
Kai naktį senovės bokštų gyventojai įžiebdavo sėmenų aliejaus lempeles, jų balkšva šviesa pasklisdavo pro langų ertmes. Tūkstančiai žiburėlių naktyje sukurdavo nežemišką įspūdį. Taip pradėjo sklandyti legenda apie bokštuose gyvenančias fėjas. Iki šiol jų namai vadinami fėjų kaminais (Peri bacalari). Kai kuriuose fėjų kaminuose iki šiol gyvena žmonės.
Erotinis gamtovaizdis
Kapadokija (Kapadokya) – keliautojų pėsčiomis rojus. Čia tūkstančiai takų takelių gali nuvesti į netikėčiausias vietas, tik, žinoma, reikia išdrįsti nusukti nuo „organizuotų“ turistų nuzulintų šaligatvių.
Vienas tokių takelių veda iš Nevšechyro (Nevşehir) į Geremę (Göreme). Keliukas iš pradžių vingiuoja kalvų viršūnėmis, paskui nusileidžia į gilų smiltainio kanjono dugną. Ten šimtai mažų keturkampių langelių žvelgia į keliautoją juodomis kiaurymėmis. „Tai balandžių namai“, – sako gidė Rana Rizvanoğlu.
Balandžiams namus įrengia valstiečiai, norėdami surinkti olose susikaupusį jų mėšlą – geriausią daržų ir vynuogienojų trąšą. Vietiniai gyventojai tikina, jog Kapadokijos vynas toks geras būtent dėl balandžių mėšlo. Iš jo senovės žmonės netgi gamindavo dažus, kuriais ištapydavo vietinių bažnyčių sienas.
Ugnimi besispjaudantys ugnikalniai išspjovė net tik lavos ir pelenų, iš žemės gelmių jie išsviedė ir kieto bazalto, kuris buvo neįveikiamas vėjui ir šalčiui, gabalų. Šie milžiniški akmenys dabar, rodos, supasi pakibę ant lieknų kojų. Žmonės šiuos gamtos darinius stengiasi vadinti grybais, o drąsesni rėžia tiesiai – falai.
Tarp kitų miestelių – Učhisaro (Uçhisar) ir Čavušino (Çavuşin) – 4,5 km vingiuoja takelis, kuriuo gali arba pėsčias eiti, arba dviračiu važiuoti. O abipus takelio kyla įvairiausių formų, aukščio ir storumo falai. Šią vietą kažkas, matyt, apimtas ne pačių dorybingiausių minčių, pavadino Meilės slėniu.
Prasmegti skradžiai žemę
Pro siauras dureles su Rana lendame į olą. Ne itin platus koridorius veda vis gilyn, takelis siaurėja, žemėja, kol vienoje vietoje tenka ropoti keturiomis. Toliau – gana erdvi patalpa, iš kurios į visas pasaulio šalis išsišakoja požeminiai keliai. Tai požemio gyventojų valgykla. Iki šiol yra akmeninis stalas, įdubos vyno amforoms ir aliejinėms lempelėms.
Bemaž 3000 metų vietiniai žemdirbiai, pamatę atsibastant priešus, tiesiogine prasme prasmegdavo skradžiai žemę. Ir ne vieni – su gyvuliais. Viršutiniuose požeminio miesto Kaimaklio (Kaymaklı) aukštuose buvo įrengti tvartai, žemiau – gyvenamosios patalpos, po jomis – valgyklos, bažnyčios, net mokyklos. Atėjūnams nepavykdavo prasibrauti pro milžinišku akmeniu užritintą siaurą tunelį.
Kaimaklis ne veltui vadinamas miestu. Manoma, čia vienu metu galėję maždaug mėnesį prisiglausti keli tūkstančiai žmonių. Šviežias oras į tunelius ir dabar patenka sumaniai įrengtomis ventiliacinėmis šachtomis. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kiek 40 m gylio mieste aukštų, nes aukštai persipina, išsiskiria ir vėl susilieja.
Šis miestas driekiasi dešimtis kilometrų, manoma, kad iš jo požeminiais tuneliais galima susisiekti su kitų požeminių miestų gyventojais. Archeologai dar neatkasė visų užgriuvusių praėjimų ir neatrado visų požeminių miestų. Manoma, kad Kapadokijoje galėtų būti net 85 tokios slėptuvės. Į kelias jų galima patekti ir turistams.
Pirmieji krikščionys
Krikščionys pirmąsias bažnyčias Kapadokijoje įrengė praėjus vos 60–80 metų po Kristaus nukryžiavimo. Čia jie atsikraustė iš Judėjos slėpdamiesi nuo persekiojimo. Antroji krikščionių banga Mažąją Aziją pasiekė su Konstantinu Didžiuoju IV a. Tada Kapadokija ėmė garsėti ir kaip trijų šventųjų – kapadokiečių žemė: šv. Bazilijus Didysis Mažojoje Azijoje įkūrė pirmąjį vienuolyną, o šv. Grigorijus Auksaburnis ir šv. Grigorijus Nzianzietis surašė vienuolystės taisykles.
Patikimų Kapadokijos istorijos žinių mažoka – tufas subyra ir išpustomas vėjo, todėl dažnas atsakymas į klausimus – kas ir kodėl? Yra – „nežinome“ „manoma“, „tikėtina“. Nevaldomą nykimo procesą skausmingai pastebiu ir Kapadokijos perle – Geremės muziejuje po atviru dangumi, nors jis akylai prižiūrimas UNESCO.
Taigi, kada Geremėje apsigyveno pirmieji žmonės, nežinoma. Tufo bokštuose jie rausė olas, rengėsi gyvenamąsias patalpas, sandėlius, virtuves, bažnyčias ir jas ištapė. Tūkstantį metų freskos išsilaikė – su kalkėmis ir spalvotais mineralais sumaišytas balandžių mėšlas padarė jas nepavaldžias laikui.
Iki galutinai įsigalint turkams, Kapadokijos teritorijoje veikė apie 400 krikščionių bažnyčių, Geremėje yra 10.
Bevaikštant po Geremę užplūsta liūdesys (o jei atvažiavusi kitą kartą neberasiu daugelio senovinių šedevrų?), nes viskas atrodo taip trapu. Įrodymų nuojautoms nereikia toli ieškoti – prieš akis styro kelių bažnyčių puselės.
2018
