Kelionė į Šiaurę iki pat Kazbeko kartvelų karo keliu prasideda senojoje Iverijos sostinėje Mcchetoje. Nors iki Rusijos sienos vos daugiau 100 kilometrų, važiuoti teks ilgai. Nors pakelės vaizdai atima žadą, vairuoti čia sudėtinga.
Iššūkis vairuotojams
Sakartvelą ir Rusiją per Didžiojo Kaukazo kalnus jungia kone vienintelis – istorinis – kartvelų karo kelias. Dabar jis asfaltuotas, bet įveikti nėra paprasta – vingiai, susiaurėjimai, statumos, – automobiliai dūsta kol kerta 2379 m aukštyje esančią Kryžiaus perėją. Eismą sunkina krovininiai automobiliai ir turistų kolonos. Galima tik įsivaizduoti, kiek kančių patirdavo keliautojai nuo Antikos laikų.
Pasakojama, kad Rusijos kariuomenė keliu pirmąkart pasinaudojo 1769 m., kai ėjo kautis su turkais. Matyt, kelias jiems nelabai patiko, nes XVIII a. pabaigoje generolas Pavelas Potiomkinas jį atnaujinti pasiuntė net 800 žmonių ir netrukus iki Tbilisio nuvažiavo aštuonių žirgų traukiama karieta. Vis dėlto, kiek betaisomas kelias iki šių laikų yra iššūkis ne tik vairuotojams, bet ir keleiviams.
Naujausių laikų kelio istorijoje yra tamsių dėmių – viena iš jų 2006-ieji, kai Rusija po karinio konflikto su kartvelais jį uždarė. Eismas buvo atnaujintas tik 2013 m. ir tai tik Armėnijos prašymu. Nepaisant eismo sudėtingumo, kelias labai svarbus, nes tai – pagrindinė prekybinė arterija tarp Užkaukazės šalių ir Rusijos.
Mes irgi judame į Rusijos pusę. Ko? Ogi dėl Kazbeko – 5047 m aukščio užgesusio vulkano, trečiojo aukščiausiojo Sakartvelo kalno, snieguotų jo viršūnių, ir apylinkių.
Švenčiausias iš švenčiausių
„Gino Wellness Hotel“ mus pažadina gaidys. Šis Mcchetos viešbutis prie pat senamiesčio, tad pasipustome padus ir lekiame apžiūrėti vienos švenčiausių vietų.
Mccheta su Sveticchoveli arba Dvylikos apaštalų katedra sostine buvo apie 1000 metų, – nuo 4 a. pr. m e. iki 6 m. e. a, kol karalius Vachtangas Gargasalis nusprendė sostinę perkelti į Tbilisį, mat kalnai ir dvi susiliejančios upės trukdė miestui augti. Tačiau katedra liko religiniu centru. Čia buvo karūnuojami karaliai, įšventinami patriarchai. Netgi yra išlikęs patriarcho sostas, nuo V a., kai kartvelų bažnyčia atsiskyrė nuo graikų.
Dabar veikia vyrų vienuolynas ir kasdien aukojamos mišios, priimami garbingiausi bažnyčios svečiai. Neseniai katedrą aplankė popiežius Pranciškus.
Anot legendos, kai buvo nukryžiuotas Jėzus, jo drabužius korikai suplėšė ir pasidalijo, išskyrus marškinius, mat jie buvo be siūlių. Buvo nuspręsta traukti burtus, ir marškiniai teko vienam iš kareivių. Egzekuciją stebėjęs rabinas žinojo apie Kristaus stebuklus, tad išpirko marškinius ir persikeldamas gyventi Sakartvelą juos atsivežė.
Kai rabino sesuo Sidonija išgirdo Jėzaus istoriją, įtikėjo, kad jis tikrai buvo Dievo sūnus. Kristaus kančia ją taip susijaudino, kad mergina mirė prie širdies prispaudusi marškinius. Niekas jų negalėjo atplėšti, taip ją ir palaidojo.
Po daugelio metų Šv. Nino, kuri Kristaus vardu darė stebuklus, sutikusi karalių Mirianą III, įkalbėjo priimti krikščionybę, paskelbti ją valstybine religija, o ant Sidonijos kapo pastatyti pirmąją bažnyčią. Tai buvo 326 metais. Taigi, bažnyčia yra šventa, nes čia palaidoti Jėzaus marškiniai, kuriuos jis vilkėjo kai į Golgotos kalną nešė kryžių.
Tiesa, iš pradžių bažnyčia buvo medinė, o XI a. buvo pastatyta akmeninė katedra. 1000 metų ji buvo didžiausia, kol 2003 m. Samegrele pastatė didesnę.
Vynuogės šakelė
Šv. Nino pirmąjį kryžių padarė netoliese, ant kalno. Ten dabar Džvari vienuolynas. Ji sudėjo dvi vynuogės šakeles, nusirėžė plaukus ir kasomis jas surišo. Kadangi vynuogių tiesių nebūna, kartvelų kryžius iki šiol kreivas.
Dalelė originalaus Šv. Nino kryžiaus saugoma Sveticchoveli katedroje. Šalia jo – dar viena šventenybė – kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, dalelė.
Sveticchoveli katedroje palaidoti 10 karalių, tarp jų ir Tbilisio įkūrėjas – Vachtangas Gargasalis. Jo antkapinis akmuo, beje, vienintelis atitinka karaliaus ūgį. O jis buvo 240 cm aukščio. Vachtangas paskelbtas šventuoju, nes prie jo bažnyčia gavo autokefaliją, stačiatikiai kartvelai dabar nepriklausomi nei nuo Konstantinopolio, nei nuo Jeruzalės, nei nuo Maskvos.
Katedroje yra daug įspūdingų natūraliais dažai tapytų freskų. Pavyzdžiui, raudona spalva būdavo išaunama iš saperavio vyno. Jei jį gersite – lūpos ir dantys taps raudoni.
Karvelai laiko garbe pakrikštyti savo vaikus šioje katedroje esančioje 1600 metų senumo krikštykloje, kurioje anksčiau buvo krikštijami tik karališkosios šeimos nariai.
Užkeiktieji vienuoliai
Mūsų kelias nuolat kyla į kalną. Tarpekliai gilėja, kalnų upės sraunėja, viršukalnės boluoja, senovinės bažnyčios tampa atšiauresnės, tvirtovės rūstesnės.
Prie Gudauri vos kvėpuodami pūkščia krovininės mašinos, triūsia statybininkai – čia slidinėjimo centras. Žiemą sausakimšas slidininkų. Ant kalvos susirinkę sportininkai kelia į dangų parasparnius, bet mes atkakliai serpantinais iriamės pirmyn.
Prie Stepantsamindos sukame į kairę. Atsivėręs vaizdas užgniaužia kvapą. Ant kalvos, vidury violetiniais šilagėlių žiedais pasipuošusių alpinių pievų, apsupta sniego kepurėmis pasipuošusių kalnų, stovi bažnytėlė. Atsiskyrusi, vieniša, gairinama vėjo. Už nugaros boluoja atšiauri Kazbeko viršukalnė.
Gergetis. Šv. Trejybės bažnyčia. Pasakojama, kad šioje vietoje pirmasis kryžių pastatė apaštalas Andriejus, o karalius Georgijus – XIV a. bažnyčią, mat jo tėvui – Šv. Demetrijui persai nukirto galvą už tai, kad skleidė tikėjimą.
Dėl nuolatinių priešų puldinėjimų kalnuose, 2170 metrų virš jūros lygio, bažnyčia su keturiomis slaptomis patalpomis tapo saugykla šalies vertingoms ikonoms, bažnytiniams rakandams, tarp jų ir Šv. Nino kryžiui.
Jeigu priešai būtų pasiekę ir šią vietą, ant Kazbeko, ledyne, 4100 m virš jūros lygio yra Betlemi ola, ten vienuoliai perkeldavo ikonas, bažnytinius rakandus. Antanas Vienuolis savo „Užkeiktuose vienuoliuose“ rašė neva jie apimti godumo slepia turtus.
Į šventyklą buvo galima pakilti tik prie uolos pritvirtinta grandine, bet tai padaryti pasiekdavo ne visiems, o tik tyros sielos žmonėms. Vis dėlto 1947 m. alpinistas Levanas Sudžašvilis pamatė nuo uolos kabančią grandinę ir ja užsiropštęs rado geležinius vartus. Po metų sovietų Gruzijos vyriausybė nusprendė ten pasiųsti ekspediciją. Jie pakilo, bet durų atidaryti nepajėgė, todėl į olą įlindo pro langą. O ten tado daiktų, kurie dabar saugomi Kazbegio kraštotyros muziejuje.
Iki 2006 m. Gergetyje buvo tik bažnyčia, kurioje kunigai retkarčiais laikydavo mišias. Dabar veikia vienuolynas. Čia gyvena devyni vyrai, kurių jauniausiam – 27, o vyriausiam – 40.
Diakonas Pavle‘as ant kalno gyvena jau penkerius metus. Jį čia atsiuntė bažnyčios Patriarchas – šalyje yra daug vienuolynų, o vienuolių mažai – tik 5 tūkstančiai. Buvo laikas kai tik Mcchetoje gyveno 2 tūkstančiai.
Gergetyje atšiaurus klimatas, bet vienuoliai čia gyvena visus metus. Turi žemės, kur augina daržoves, žmonės jiems aukoja maisto, drabužių. Pinigų užsidirba parduodami savo rankų darbo ikonas, rožančius, žvakes.
„Esu labai laimingas, kad gyvenu čia. Žinoma, kiekviena diena – kova. Tačiau šioje kovoje įrodau ištikimybę Jėzui“, – sako jis.
„Ar nebūna minučių, kai norisi mesti vienuolystę?“– klausiu.
Pavle‘as juokiasi: „Mes juk negimėme vienuolyne. Šiame pasaulyje matėme visko. Esame nuodėmingi. Labai nuodėmingi. Bet norime išgelbėti savo sielą, tad aukojamės. Ar žinote, kodėl vienuoliai išmintingi? Todėl kad žino, jog amžiniems dalykams nėra nieko laikino.“
Djakonas ima pasakoti apie Gergečio Švč. Dievo motinos ikoną. Sako, anksčiau ji buvusi kitoje bažnyčioje, kur kilo gaisras. Viskas sudegė, o ji tik aprūko, tad dabar yra juoda. Žmonės meldžiasi prie jos ir sulaukia stebuklų.
„Stebuklų? Jei paprašysiu daug pinigų, ar ji man padės?“ – juokais klausiu Pavle‘o.
„Ne, nepadės. Nes pinigai nieko gero neduos jūsų sielai, – atšauna jis. – Čia meldėsi moteris, kuri 10 metų negalėjo pastoti. Neseniai pakrikštijom jos vaiką“.
Dabar bažnyčią lanko minios turistų. Pavle‘as sako, kad tai išbandymas vienuoliams: „Turime pareigų kitų religijų žmonėms papasakoti apie mūsų tikėjimą. Norime, kad jie ne tik gėrėtųsi gamta, bet ir suvoktų kokia šventenybė yra viduje. Ir saugome, kad nerašytų ant sienų.“
Vienumoje su gamta
7 kilometrai nuo Stepantsamindos. Dar truputėlį į Šiaurę ir kelią pastos Rusijos siena. Paliekame automobilį ant plento ir palei upelį į kalną ropščiamės pėsčiomis. Keliukas siaurėja, kol tampa takeliu, galiausiai ir jį ima gožti krūmai. Eiti trukdantys akmenys didėja, uolos statėja, vanduo upeliu nebe čiurlena, o kliokia. Galiausiai pasiekiame praplatėjimą, bet vandens garsas stiprėja ir išvystame vieną iš Gvelečio krioklių. Vanduo nuo uolos verčiasi žemyn ir taškosi milijonais purslų. Sėdėtum ant akmens amžinybę ir klausytumeisi gamtos.
Vakarėja. Važiuojame į mažą kalnų kaimelį, ten prisiglausime nakvynės.
„Sno house“ mūsų jau laukia. Mažulytis viešbutis jaukus ir šiltas, o naktis kalnuose šalta. Tik žvaigždės mirga.
Ryte išsiruošiame apžiūrėti prie kalno prisiglaudusio kaimelio. Siauros gatvelės, už aukštų akmenų tvorų pasislėpę seni namai, vartus bružina užsispyrę asiliukai, karvės kažką žiaumoja. Gyvenimas čia vis dar tikras, net kaimo parduotuvė tokia, kokias atsimenu iš vaikystės – maža, susitraukusi, bet joje parduodama viskas, net apatiniai.
Civilizacija braunasi ir čia – vaikai išsilakstė po miestus, pasilikusieji sensta. Vis dėlto vienas čionykštis, miestuose suvokęs gimtojo kaimelio vertę, stato „modernų“ namą – kvies turistus, lyg jiems būtų įdomus jo modernus gyvenimas.
Sno laukia. Turistų, kurie vertina tai, kas tikra, kurie nesibodi mėšlo kvapo, kuriems nereikia televizoriaus, nepabosta vaikščioti kalnais ir braidžioti kalnų upeliais.
2019