„Viduržemio jūra, skulptūros, auksiniai karoliukai, barzdoti herojai, vynas, idėjos, laivai, mėnulio šviesa, sparnuotos gorgonės, vyrai, filosofai – atrodo, kad visa tai kyla rūgštaus, aštraus juodųjų alyvuogių skonio tarp dantų. Skonis senesnis už mėsą, senesnis už vyną. Skonis senas kaip šaltinio vanduo“.
Lawrence’as Durrellas „Prospero ląstelė“.
Jeigu kas paprašytų įvardyti tik vieną prie Viduržemio jūros augantį medį, be abejo tai būtų alyvmedis!
Kai Lietuvos istorijai darė įtaką ąžuolai, taip alyvmedžiai buvo graikų istorijos ir net religijos liudininkai, nes tai – seniausi medžiai. Šiandien žinome, kad alyvmedžius Kretoje augino jau minojiečiai prieš 3 500 metų.
O kaip buvo Korfu? Šioje saloje nepastebėti alyvmedžių ir jų giraičių neįmanoma, nes čia auga bemaž 4 milijonai šių medžių. Tačiau taip buvo ne visuomet.
Alyvuogės čia augintos ir gamintas aliejus ankstyvąjame bronzos amžiuje, – maždaug prieš 5 000 metų. Korfu žemė ir klimatas buvo labai palankūs šiems medžiams. Homeras „Odisėjoje“ pasakoja, kad medį čia puoselėjo karalius Alkinoösas. Vis dėlto senais laikais alyvmedžiai nebuvo svarbiausi, nes sala garsėjo, kaip šiandien pasakytume, tarptautinėse rinkose savo vynuogėmis ir ypač –„Anthosmias Oenos“ (Thucydides) – gėlėmis kvepiančiu vynu.
Pasak legendos, Šv. Spyridonas pasirodė alyvmedžių giraitėje ir uždraudė salos gyventojams kirsti ir laužyti medžių šakas. Istorikai kalba šiek tiek kitaip: nors per 400 metų, kai salą buvo užkariavę venecijiečiai, jie padarė daug blogybių, bet padarė ir gerų. Vienas iš gerų – žmonėms jie liepė auginti alyvmedžius ir netgi tam skyrė lėšų. Už kiekvieną pasodintą 100 alyvmedžių giraitę, venecijiečiai mokėjo po dešimt auksinų. Jie norėjo užtikrinti, kad jų respublikoje niekada netrūktų aliejaus. Seni žmonės sako, kad kai venecijiečiai išsikraustė iš salos, o tai buvo 1797-aisiais, salos gyventojai turėjo beveik du milijonus medžių.
Šiandien Korfu yra keturi milijonai alyvmedžių, kurių aukštis viršija šešis metrus. Jie kuria neapsakomą jausmą – tarsi būtum miške. Ir šiuos miškus saugo įstatymai. Dar viena antikinė tradicija – alvmedžius saugantys įstatymai egzistavo nuo VI amžiaus prieš mūsų erą, – garsaus Atėnų įstatymų leidėjo Solono laikų.
Šiandien alyvuogės viena svarbiausių Korfu žemės ūkio kultūrų. Bet įnoringa, – medžiai veda vaisius tik kas antrus metus, o jauniems medžiams gali prireikti net 12 metų, kol subręs pirmasis derlius.
Beveik kiekviena korfiečių šeima turi bent kelis alyvmedžius. XVII amžiuje šeimos turtus nulėmė jos turimų medžių skaičius. Kaimo vietovėse medžių skaičius vis dar yra veiksnys, apskaičiuojant žemės vertę. Medžiai ir žemė dažnai priklauso skirtingiems savininkams. Pirkdamas žemės sklypą, pirkėjas taip pat turi sužinoti, kam priklauso medžiai, nes jis turi pirmumo teisę pirkti žemę.
Korfu alyvuogių aliejus yra tamsios, šiek tiek žalsvos spalvos ir labai aukštos kokybės. Taip yra todėl, kad alyvuogės čia auginamos kitaip nei kitur pasaulyje. Čia jos paliekamos subręsti ir pačios nukrenta nuo medžių, o ne nupurtomos, deja, dažniausiai galingais traktoriais. Tokiu būdu padidinamas aliejaus rūgštingumas, tačiau taip pat jis turi ir daug didesnį kiekį naudingųjų medžiagų. Dėl alyvuogių auginimo technologijos giraitėse po medžiais galite pamatyti didžiulius gniutulus tinklų – tai į juos sukrenta alyvuogės, o žmonės ateina pasiimti uogų.
Nepaisant medžių gausos, Korfu aliejaus rasti gali būti stebėtinai sunku. Mat, vietiniai gyventojai didžiąją dalį laiko savo reikmėms, o likusi dalis eksportuojama į Italiją.
Ieškokite ir, jei pasiseks, rasite medžių, vyresnių nei 1 000 metų. Juos atpažinsite pagal kamieno dydį. Tokių alyvmedžių galima rasti Agios Mateios rajone, prie Agios Prokopios, Arkadade. O seniausias salos medis yra Evdokija, jam yra maždaug 1100–1200 metų. 2014 metais Dresdeno universiteto mokslininkai tyrė Evdokiją ir nustatė, kad ji buvo pasodinta maždaug 928 metais. Dabar Evdokija yra vienas seniausių Europos medžių.
Alyvuogių aliejus tinka ne tik maistui, bet ir kūnui prižiūrėti. Viena populiariausių prekių, naudojama tūkstančius metų – muilas. Tačiau ne tik tai. Yra išlikę vazos, padarytos VI ir V a. pr.m.e. Jų paveikslai vaizduoja, kaip vyrai ištepa kūną aliejumi ir juos paskui nugremžia specialiais lenktais peiliais, vadinamasi strigilomis, – senovinis kūno švarinimo būdas.
Alyvuogių aliejus naudojamas ir sudirgintai odai gydyti. Jį galima sumaišyti su gėlių ar žolelių esencijomis. Juo netgi galima pasišviesti, įpylus į lempeles, kurios vadinamos aliejinėmis. Jas, beje, iš graikų vėliau perėmė krikščionių bažnyčios ir net dabar galima rasti degant prie šventųjų paveikslų.
