Keturis kartus per metus Kapadokijos gamta pakeičia savo rūbą svečiams suteikdama vis kitokių potyrių. Pamatyti karštą vasarą ir sniegingą žiemą, žalią pavasarį ir auksinį rudenį paukščio akimis – patyrimas, kurį prisiminsite visą gyvenimą.
Čia ir dabar
Danguje dar mirksi žvaigždės, bet žadintuvas jau čirpina savo įkyrią melodiją… Po keliolikos minučių kartu su kitais keliautojais autobusiuku lekiu miegančiomis gatvėmis. Sustojame lauke, kur nuo pučiamo karšto oro pučiasi dryžuotas lyg ką tik gimęs paršiukas oro balionas. Netrukus sušokame į krepšį ir kylame, kylame… Paskui mus – dešimtys kitų. Greitai dangus tampa margas kaip pupų rėtis.
Brėkšta. Pasimato miestelių stogai, dirbami laukai, slėniai, fėjų kaminai, tolumoje boluoja snieguota Erdžijeso (Erciye) ugnikalnio viršukalnė. Vaizdo užburti bendrakeleiviai prityla. Tik vėjas šniokščia ausyse ir oro kaitintuvas retkarčiais paleidžia savo ugninį liežuvį. Užmirštame, kas esame, iš kur ir kodėl čia. Reta akimirka, kai tik būname – čia ir dabar.
Kasmet Kapadokijoje balionais į orą pakyla per 50 000 turistų. Čia nėra atokvėpio sezono ir, skirtingai nei, pavyzdžiui, Dubajuje, iš vienos vietos pakilę balionai kaskart gali nusileisti kitur – tai priklauso nuo oro sąlygų ir vėjo greičio.
Daugelis žmonių atvažiuoja į Kapadokiją tik tam, kad dienai bundant iš kilometro aukščio apžvelgtų nuo pirmųjų saulės spindulių raustančias kalvų keteras, fėjų kaminus, gyventojų trobas
Nacionalinis balionas
Aplink Geremės (Göreme) pakraštyje stovintį angarą sukiojasi vyrai – išbėga pro duris, įbėga… „Trokštame sukurti pirmąjį turkišką oro balioną, – „Kapadokya Kaya balloons“ vadybininkas Mustafa Aga praveria angaro duris. Viduje aplink milžinišką pintą krepšį triūsia vyrai. – Liko nebedaug. Kitais metais tikimės skristi savo nacionaliniu balionu.“
Skrydžiai karšto oro balionais – viena populiariausių pramogų. Daugelis žmonių atvažiuoja į Kapadokiją tik tam, kad dienai bundant iš kilometro aukščio apžvelgtų nuo pirmųjų saulės spindulių raustančias kalvų keteras, fėjų kaminus, gyventojų trobas.
Pirmasis balionas Kapadokijoje į orą pakilo 1991 m. Sutuoktinių pora iš Švedijos pradėjo savo verslą. Dabar geru oru kas rytą į dangų šauna per šimtas balionų.
„Kapadokya Kaya balloons“ verslą pradėjo 2005 m., turėdami vos 3 balionus, o dabar ne tik turistams rodo šios žemės grožį, turi pilotų mokyklą, bet ir kuria nacionalinį balioną. Pasaulyje yra keliolika karšto oro balionų gamintojų, kurių verslą griežtai kontroliuoja įvairios saugumą užtikrinančios įstaigos.
Turkai balionus dažniausiai perka iš Europos gamintojų. Per pastaruosius 20 metų už juos sumokėjo per 40 mln. eurų. Pilotai, be daugybės jiems privalomų licencijų ir sveikatos patikrinimų, privalo turėti ir kompanijos, kurios balioną valdys, licenciją. Tam jie turi baigti specialius mokslus ir, laikui bėgant, žinias vis atnaujinti kursuose. Kai kurie pilotai turi keturių ar net penkių kompanijų licencijas. Jiems privalu turėti ir Turkijos civilinės aviacijos licenciją, be to, jie privalo mokėti anglų kalbą ir būti puikios sveikatos.
Balionai tikrinami kasmet ir papildomai nutikus kokiam nors nepageidaujamam įvykiui, pavyzdžiui, per „kietai“ nusileido, oras nepakankamai prišilo baliono viduje ir pan.
Todėl turkų pilotams kilo noras pagaminti savo – nacionalinį balioną. Šis darbas nėra lengvas. Vien audinio reikia apie tūkstančio metrų. Reikiamas Turkijoje negaminamas, todėl tenka pirkti – 1 metras kainuoja apie 70 eurų…
Išsprendus visas finansines, inžinerines ir vadybines problemas, balionas pirmiausia tris kartus tikrinamas – akyli aeronautikos mokslo ir technologijų įstaigos – turkiškos NASA – inspektoriai atskirai tikrina baliono saugumą ir patvarumą, oro šildymo sistemą ir krepšį. Paskui įrenginį tikrina Europos įstaiga, atsakinga už viso pasaulio balionų saugumą. Po visų patikrų gaunamas nacionalinės aviacijos tarnybos leidimas skristi.
Vis dėlto ši brangi ir nemažai laiko suryjanti veikla neatvėsina noro turėti nacionalinį balioną.
Ar saugu?
„Jei būtumėte paklausę prieš dešimt metų, būčiau sakęs, kad rizikinga. Dabar kontrolė labai stipri“, – teigia Mustafa, turintis 2000 valandų skrydžių balionais patirtį.
Be jau minėtų gausybės balionų ir piloto patikrinimų, Nepertraukiamojo tinkamumo skraidyti užtikrinimo organizacija (CAMO), kurios atstovybė yra Mustafapašos miestelyje, kasdien, patikrinusi oro sąlygas, pilotams atsiunčia tam tikros spalvos vėliavą: žalia – kitą rytą galite skristi, raudona – ne. Verdiktas – neginčijamas.
