Samcchė–Džavachetija plyti Sakartvelo pietuose, ten kur upė Kura kerta Turkijos sieną. Kalnai čia neaukšti, tačiau svetingi – ir gyvenančiam, ir keliautojui.
Tyli laimė tarp karvių
Kuros, kuri skersai kerta Sakarvelą, vandenys aukšti, putoti, verčiasi didžiulėmis bangomis sukdami verpetus ir taškosi purslais. Ant beždžionių tilto, kurį kadais vos per tris mėnesius vienas pastatė Sergo Maisuradzė, kad vaikams būtų arčiau pėdinti į mokyklą, karšta – pavasario saulė aštri, tarsi įkaitusi vinis. Aplink tik akmenys ir Kura, kurią vietiniai vadina Mtkvari. Ir karvės. Žingsniuoja iš lėto rupšnodamos žolę – krimst, krimst, blynai ant žolės – tekšt, tekšt. Karvės eina toli, net už upės, per kitą tiltą, kur kažkas vyksta, – ten plentas, mašinos lekia, ten gyvena bemaž 110 šeimų. Joms įdomu. O šioje pusėje – tik kalnas. Ant jo dar kažin koks keistas pirštas. Tas pirštas – ne paprastas, o stebuklingas – iš mėlynojo molio, kurį vietiniai vadina tirebi. Sumaišai šį molį su vandeniu ir gali galvą plauti, veidą prausti, – o jau odos švelnumas! Bet karvėms tas molis nė motais. Pralinguoja abejingai pro šalį. Užtat jų šeimininkams – tikras lobis. Ketina baseiną įrengti, kad visa galva būtų galima pasinerti. Šalia teka mineralinio vandens upelis, kurio vanduo sveikas ir gerti, ir praustis. Molio vardu net pavadino savo ūkį – „Tirebi“.
„Svajojau, kad būsiu ekonomistė, gyvensiu dideliame mieste… Ištekėjau. Pirmą dieną po vestuvių Sergo atvežė ant kalno, – nei kelio, nei kaimynų, tik akmenys ir žolės…, apvedė ranka ir sako: „Gyvensim čia“. Iš ko gyventi ant kalno? Nusipirkom karvę. Nekenčiau karvių. Po to – antrą, trečią… Buvo laikas, kai turėjom 70 karvių. Darydavau sūrius, pardavinėdavau turguje… Ir kasdien meldžiausi, kad ištverčiau. Dabar Sergo vis ragina, – parduodam karves. O aš – nė už ką. Ką veikčiau mieste?“ – gyvenimo istoriją beria Marina Tabatadzė.
Ji laiminga ant kalno, prie Kuros, name, kurį pastatė Sergo, tarp karvių ir veršelių, ir mėlynojo molio kalno. Čia užaugo jų vaikai – dukra baigia mokyklą, o sūnus – Georgis studijuos Tbilisyje. Aukštuosius mokslus. Marina sako, kad baigs Georgis tuos mokslus ir grįš namo, į ūkį, – per daug jau šauniai atrodo ant žirgo su nacionaliniu kostiumu ir per daug jau eikliai šuoliuoja per kalnus. Čia jis – džigitas, o mieste?
Georgio ateitis ne tokia jau liūdna, kaip kam atrodytų, – į šeimos užeigą anapus Kuros, prie plento, užsuka išalkę turistai. Kertam ten dieviškus Marinos chačapurius, laižome jogurtą, kuris čia vadinamas matsoni, su nevirta vyšnių ir syvų uogiene, baltu kalnų gėlių medumi ir užgeriame Sergo išspaustais velnio lašais – čačia. O prie čačios nesibaigiantys Sergo tostai. Dar pienas, sūriai, pekmezas, tarsi saldi smala iš šilkmedžio uogų… Gerai, kai skauda gerklę, ar pilvą.
Marina žino daug. Kai kurie jos receptai atima žadą, supranti, kad kartos kartai perduodami ne vieną šimtą metų. Gamindama sūrį ji šliukšteli sūrimo – stiklainėlis su vandeniu užpiltais rūkyto kumpio gabalėliais stovi šaldytuve. Be šito sūrimo sūrio nepagaminsi…
„Paimk grietinės, pavirk dešimt minučių, įmaišyk citrinų sulčių, peletrūno – bus puikus padažas keptai vištienai“, – noriai moko. Nesuprantu kam tą greitinę virti, bet Marina, matyt, žino, ką sako. Jos receptai įtraukti į knygą „Sakartvelo skoniai“.
Marinos Tabatadzės ir Sergo Maisuradzės ūkį ant Kuros kranto Samcchė–Džavachetijoje dabar suranda žmonės iš viso pasaulio. Ne tik dėl puikaus tikro maisto, bet ir svečių namų, kur galima galvą nakčiai priglausti. Ant kalno, prie karvių. Pakeliui į Vardziją. Vienuolyną, kuriam 900 metų.
Marina kieme rodo aštuonių amžių senumo akmenį, kuriuo traiškydavo vynuoges ir pasakoja apie savo dar neišsipildžiusią svajonę: jei dievas padės, jei turės pinigų, pastatys bažnyčią. Čia pat, šalia „Tirebi“ namų, kad būtų kur Dievą garbinti.
„Ac var dzia“
Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje tamsu – vos įžiūriu freskas. Turistai bando fotografuoti, bet vienuolė griežtai pamoja. Iš po juodo abito šviečia tik veidas ir baltos, kaip žvakės rankos.
Natia kasdien ateina į senąjį Vardzijos vienuolyną, kuriame dabar muziejus. Nors čia yra 15 bažnyčių, ji budi gražiausioje – Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo. Kad turistai fotoaparatų blyksėmis negadintų senųjų freskų, kad saugotų karalienės Tamaros atminimą, kad parduotų šventintus rožančius bei paveikslėlius – nors pasaulietiškas gyvenimas vienuolėms nerūpi, bet valgyti reikia.
Natia jau 12 metų gyvena moterų vienuolyne Aukštutinėje Varzdijoje, bet ji vis dar novicė. Paliko pasaulietišką gyvenimą ir užsidarė vienuolyne – jai čia gera ir ramu. Stebiuosi, kad jai 58-eri, o veidas lygus ir baltas kaip paauglės. Natia tik juokiasi iš tokių mano šnekų ir atsisako fotografuotis – jai mūsų tuštybė nė motais.
Žiūrime abi į karalienės Tamaros portretą, o ji – pro mus kažkur į šalį. Tamara gyveno Sakartvelo aukso laikais – XII amžiuje – šalis buvo nepriklausoma ir didi, o Tamara – išmintinga valdovė.
Natia ima pasakoti, kad kartą jaunutė Tamara medžiodama su dėde pasiklydo. Dvariškiai susirūpino, ėmė šaukti ir ji atsiliepė iš olos: „Aš čia, dėde“ – „ac var dzia“. Taip ir prilipo šiai vietai vardas – Vardzija. Jos tėvas – karalius Georgas III ir, vėliau Tamara, tapusi karaliene, šiose olose, kur, beje, archeologai rado patvirtinimų žmonių gyventa nuo bronzos amžiaus, įkūrė vienuolyną.
Jis ištįsęs kone kilometrą palei Kurą. Kad patektum pro vartus, bekopdamas į kalną keliskart prarandi kvapą. Sako, čia kadais buvo 600 patalpų – bažnyčių, miegamųjų, celių, sandėlių, pirčių, valgyklų, bibliotekų, vaistinių. Vienuoliai net 50 metrų buvo įsirausę į kalną ir sulipdę aštuonis aukštus, kuriuos jungė slapti praėjimai, mikliai akmeninis užverčiamos durys. Vis dėlto XVI a. viduryje į vienuolyną įsiveržė persai, o po kelių dešimčių metų ir osmanai. Pasakojama, kad jie Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje vienuolius sudegino gyvus. Paradoksas – tai padėjo išlikti nuostabiausioms freskoms, – storas suodžių sluoksnis jas užkonservavo.
Giliai vienuolyne yra baseinėlis, kurio vandenį čionykščiai vadina Tamaros ašaromis – vanduo šaltas, skaidrus. Lašas po lašo – 15 litrų per parą – baseinėlis prisipildo nežinia iš kur. Atsigėrus šio vandens, visi norai išsipildys. Tačiau tiesa ta, kad Tamara čia niekuomet negyveno – tai buvo vyrų vienuolynams, moterims įžengti užginta.
Dabar galima paklaidžioti tik po pusę vienuolyno – XIII a. pabaigoje čia buvo baisus žemės drebėjimas ir pusė kalno nubildėjo į Kurą.
Vardzijos kurortas
Artėja vakaras, traukiame ieškoti, kur prisiglausti. Pakelės nusodintos vynuogėmis. Samcchė–Džavachetija – vientintelė vieta Sakartvele, kur vynuogės auginamos terasose. Šokinėju už tvoros, bandydama nufotografuoti vynuogyną. Sustoja pro šalį lekiantis automobilis. Na, dabar gausiu! Pro langą išlenda galva ir sako: „Ten yra vartai – užeik“. Kad jau kviečia, užeinu. Vynuogių kamienai dar liauni, matyt, neseniai pasodinti, į kalvą kopiančios akmenimis sutvirtintos terasos atrodo lyg dinozauro nugara, dūzgia bitės.
Važiuojame toliau. Posūkis, kitas – vingiuotu keliuku ant kurio linksta medžių šakos, pakylame į kalną. Atsiveria vartai ir patenkame į ramų užutėkį – tarp aukštų medžių stovi puikus viešbutis. Jis priklauso garsiai ir gerbiamai Sakartvele Natenadze šeimai. Viešbutis veika vos kelerius metus, bet jau pagarsėjo turįs puikią virtuvę, – todėl čia noriai apsistoja ne tik karvelai, bet ir užsieniečiai.
Upelyje, kuris kriokliais verčiasi nuo kalno pro 1000 metų senumo bažnytėlę, gyvena upėtakiai, šalia daržas, iš kurio daržovės ir prieskoninės žolelės keliauja tiesiai ant svečių stalo. Jei kam smalsu, šeimininkai noriai dalijasi kulinarinėmis paslaptimis – rengiamos virimo pamokos. Ponia Asmat Diasamidze įpila į šaukštelį pačios pagaminto šilkmedžio uogų acto, – puikus maistas ir vaistas ir pasakoja, kad senelis primasis susirūpino, kaip išsaugoti Vardziją, – jo žemė, ant kurios dabar stovi viešbutis, kitame Kuros krante. Vėliau ėmė galvoti, kaip naudingai panaudoti žemę ir šaliai ką nors gero padaryti. Sakartvelui gyvybiškai reikia gerų viešbučių.
2019