Jei esate katalikas, prieš kelionę, tikriausiai, meldžiatės Šv. Kristoforui ir prašote jo užtarimo, o jei stačiatikis?
Kas trečias korfietis – Sipridonas
- Spiro, Spiro! – rėkia visa gerkle mūsų namo šeimininkė Viki. Neseniai išmokęs vaikščioti Spiro, lekia ne kur akys mato, o kur kojos neša. Viki vos spėja iš paskos.
Tai bent keistas vardas!
Greitai paaiškėja, kad Kerkyroje Spiro kone kas trečias vyras, – kaip pas mus Jonas ar Vytautas. Spiro – sutrumpintai Spiridonas.
Beveik visiškai pas mus nežinomas šventasis – Graikijoje ypač populiarus, o Rusijoje iki šiol jo vadu krikštijami berniukai.
Jam meldžiantis baigdavosi sausra, prapliupdavo lietus, nusidėjėliai gaudavo ko nusipelnę, o teisuoliai būdavo apdovanoti. Tikintieji jo meldžia ne tik pagalbos keliaujant, bet ir laimės namie, sveikatos ir prireikus paprasčiausios sėkmės. Dabar Šv. Spiridonas – ir Kerkyros globėjas.
Teisuolis piemuo
Spiridonas gyveno prieš 1 700 metų, – III amžiuje. Gimė jis Kipre. Tuomet ši sala priklausė Romos imperijai. Jo tėvas buvo piemuo, tad mažasis Spiridonas nedaug teturėjo vaikiškų džiaugsmų. Legenda byloja, kad nelabai jų ir troško, nes vos paūgėjęs su tėvu turėjo prižiūrėti ožkų kaimenę, o paskui – ir arti žemę, kad užsiaugintų maisto.
Kaimas, kur jie gyveno, buvo vadinama Aksija, o dabar – Asija. Beje, Asija yra vos už 6 kilometrų nuo Trimito miesto, kur Spiridonas buvo pirmąkart išrinktas vyskupu. Dėl to jis ir vadinamas Šv. Spiridonu Trimitiečiu.
Asija dabar yra turkiškoje Kipro dalyje ir vadinama Asakiojumi. O vieta, kur gyveno šventasis, apsupta dygliuotos vielos, nes ten yra karinis dalinys. Beje, yra išlikusi bažnyčia, kur vyskupas laikė mišias. Daba ji, žinoma, ne bažnyčia, o vietinės reikšmės mečetė – tik su vienu minaretu.
Seni žmonės pasakoja, kad mečetėje tryško šaltinis, kurio vanduo buvo keistos spalvos – geltonas. Žmonės ateidavo melstis Šv. Spiridonui, paskui sukdavo prie šaltinio, sugalvodavo norą, suvilgydavo vandeniu negaluojančią vietą ir… pasveikdavo. Ir graikai, ir turkai iki 1974-ųjų melsdavosi tuose pačiuose maldos namuose. Ir kasmet, gruodžio 12-ąją, dabar – 25-ąją – kartu švęsdavo Šv. Spiridono dieną.
O paskui šalis buvo perplėšta pusiau.
Kai gyventi?
Kaip reikia gyventi, kad tave prisimintų po 1 700 metų?
Visą gyvenimą Spiridonas buvo piemuo. Netgi tuomet, kai išrinko vyskupu, jis vis tiek nemetė savo darbo. Ar dabar įsivaizduotumėte vyskupą, sekiojantį paskui ožkų pasturgalius?
Beje, su ožkomis susiję ir Spiridono stebuklai. Kartą atėjo pas jį žmogus pirkti ožkų. Sumokėjo už 99, o pasiėmė – 100. Šimtoji užsispyrė ir neina. Ką bedarė žmogelis, ožka neina ir tiek, – nei pastumti, nei pakelti! Tik tuomet, kai prisipažino, kad ketino pavogti gyvulį, toji ramiai nubidzeno prie bandos. Kitą kartą Spiridonas aukso papuošalu pavertė gyvatę, kad galėtų padėti neturtingam draugui sumokėti užstatą už grudus, kurių sėjai nenorėjo paskolinti turčius.
Anksti mirė Spiridono žmona, o paskui ir dukra Irina, kurią pats pakrikštijo. Tačiau jis dar kartą nevedė, o meldėsi. Pasakojama, kad sau nieko neprašė, užtat Dievas jį apdovanojo gebėjimu išvaryti velnius ir pagydyti.
Šventasis padarė daugybę stebuklų, – kai užėjo baisi sausra, Spridonas ėmė melstis, ir Dievas jį išgirdo – ėmė smarkiai lyti, žemė atsigėrė ir laukai pasipuošė žaluma. Kitąkart skubėdama gelbėti nekaltai apkaltinto draugo, perskyrė upės vandenį ir perėjo į kitą krantą. Jam paprašius Dievas net pripildė aliejaus lempeles, kai šios ėmė gesti per mišias.
Nikėjos susirinkimas
325 m. Bizantijoje, Nikėjos mieste, dabar tai Iznikas netoli Stambulo, įvyko I didysis bažnyčios tėvų susirinkimas. Į jį imperatoriaus Konstantino kvietimu suvažiavo vyskupai iš viso krikščioniškojo pasaulio. Reikėjo nuspręsti, kas bus su bažnyčia: ar pripažinti Šv. Trejybę – dievą Tėvą, dievą Sūnų ir Šv. Dvasią, ar pritarti tėvo Arijaus teiginiui, kad Jėzus nėra šventas.
Tėvas Arijus buvo nepralenkiamas oratorius, niekas su juo nedrįso ginčytis. Vyskupai jau buvo apsisprendę palaikyti Arijų ir trūko tik plauko, kad balsuotų, bet atsistojo Spiridonas, – mažiukas, nelabai išsilavinęs, žodžiu, vyskupas „iš liaudies“… Paėmė čerpės gabaliuką ir paklausė: „Ką matote“? Visi – paprasta čerpė. „Taip, paprasta, – atsakė Spiridonas, – bet ji susideda iš trijų stichijų – molio, vandens ir ugnies“. Ir tuoj pat jo rankoje atsirado molis, ištekėjo vanduo ir užsiliepsnojo ugnis, – Spiridonas įrodė, kad Dievas yra trijuose pavidaluose. Diskutuoti nebebuvo ko.
Mirė Spiridonas maždaug 348 metais ir buvo palaidotas Trimite, bet vėliau, kai VII amžiaus pabaigoje, salą užpuolė arabai, tikintieji jo kūną pervežė į Konstantinopolį. Beje, kūnas buvo nesuiręs. O 1453 metais, kai turkai užkariavo šį miestą, kunigas Georgijus Kalochetereas, palaikus per visą Trakiją ir Makedoniją nuvežė į Epyrą. Tai – dabartinės žemyninės Graikijos šiaurės vakarai. O iš ten, kad būtų saugiau – į Kerkyrą.
Nuo to laiko Šv. Spiridono palaikai ilsisi šioje saloje.
Beje, dešinioji šventojo ranka iki 1984 metų buvo Romoje. Tik po ilgų ginčų ir derybų galų gale buvo atiduota į Kerkyrą.
Sidabrinis karstas
Šv. Spiridono palaikai ilsisi sidabriniame karste, o jis – 1589 metais jam pagerbti pastatytoje bažnyčioje, kuri ir vadinasi Šv. Spiridono. Dabar jos bokštas – pagrindinė Kerkyros miesto dominantė.
Turistinio sezono metu prasibrauti iki šios bažnyčios visuomet sunku – dar iš tolo pamatysite daugybę piligrimų ir dažniausiai jie bus iš viso pasaulio suvažiavę rusai,– galvas skarelėmis prisidengusios moterys, barzdoti vyrai. Tačiau prasibrauti vidun vis dėlto verta, jei ne dėl šventojo, tai dėl ypatingo ir turtingo interjero.
Bažnyčia buvo laikoma turtingiausia „Rytų pasaulyje“, mat jai aukojo ne tik stačiatikiai, bet ir katalikai. Ypač gausiai ją apdovanojo Rusijos imperatoriai Jakaterina II ir Pavlas I.
1801 metais, kai Rusijos kariuomenė atkovojo Kerkyrą iš Napoleono armijos, Šv. Spiridono bažnyčią Rusija apgobė ypatinga globa ir, kad niekam nekiltų klausimų, virš vakarinių vartų pakabino imperatoriaus herbą. Beje, globa tuo ir baigėsi, o Jonijos salos atiteko Prancūzijai.
II Pasaulinio karo metu vokiečiai buvo tiek įžūlūs, kad iš lėktuvo ant bažnyčios numetė aviacinę bombą. Bet toji sprogo ore ir bažnyčia nenukentėjo. Ir tai buvo palaikyta naujausiu Šv. Spiridono stebuklu. Beje, stebuklai nesibaigia iki šiol. Užtat žmonės ir plūsta prie šventojo palaikų.
O aš galvoju štai ką: juk Spiridonas buvo Dievo apdovanotas todėl, kad nieko neprašė sau, o dabar tikintieji kartoja tik viena: „Dieve, padėk man, Dieve, padėk“…
