Praėjo penkios minutės, kai mes išlipome iš mažo autobusiuko. Lyg iš po žemių išdygo sausas, į kuprą susimetęs viduramžis vyrukas ir mirktelėjęs kaire akimi sušnibždėjo:
– „Kif“?
„Kif“? Kas tas „kif“? – naiviai sumirksėjome.
„Marihuana!“, – nesupratingiems užsieniečiams kantriai paaiškino vietinis prekiautojas.
Iš netikėtumo tik sumojavome rankomis. Vyrukas trūktelėjo pečiais ir dingo lygiai taip pat paslaptingai kaip ir atsirado. Aha! – planuodami kelionę kažką praleidome.
Netruko paaiškėti, kad praleidome pačią svarbiausią informaciją, – Ševšanas (Chefchaouen) visuose turistams skirtuose leidiniuose oficialiai vadinamas žydruoju Maroko perlu, – tai mes žinome ir dėl to čia atsibeldėme, tačiau jis turi kitą – daug svarbesnį ir daug populiaresnį pavadinimą – pasaulinė marihuanos sostinė! Nevaldoma smalsumo banga užliejo mūsų protus.
Nupėdinome žydromis gatvėmis vingiuodami tarp žydrų namų po žydru Šiaurės Afrikos dangumi iki mūsų mažo kaip kišenė viešbutėlio, už kurį nakčiai mokėjome vos po kelis eurus, ir nieko nelaukę ėmėme tardyti savininką, – septyniasdešimtmetį ispaną, su didžiuliu pacifistiniu pakabuku ant krūtinės, – taip demonstruojantį ištikimybę savo hipiškai jaunystei.
Tarp dvasios ir uodų
Iki XV amžiaus pabaigos Ševšanas buvo Šiaurės Rytų Rifo kalnuose tarp Tanžero (Tangier) ir Tetuano (Tetouan) pasiklydusi nedidelė tvirtovė (kasbah), kurią įkūrė pranašo Mohameto palikuonis sufijų šventasis Moulay Ali ibn Rashid al–Alami, kad vietinės berberų gomarų (ghomara) žemdirbyste besiverčiančios gentys galėtų atsilaikyti prieš portugalų invaziją.
Ševšano istorija pasisuko, kai krikščionys Iberijos pusiasalyje užkariavo maurų karalystes. 1492-aisiais Ispanijoje buvo paskelbtas Granados (Alhambros) ediktas. Jis nurodė: visi į krikščionybę neatsivertę žydai bus persekiojami inkvizicijos. Ką tai reiškė, žinome iš savo istorijos. Tad daugelis pusantro tūkstančio metų Ispanijoje gyvenusių žydų, susikrovė mantą ir iškeliavo ieškoti naujos tėvynės. Kartu su žydais patraukė ir musulmonai.
Artimiausia Ispanijos kolonija, kur jie galėjo prisiglausti, buvo Marokas. Apsistoję Ševšano tvirtovėje, žydai ir maurai ėmė kurti naują tėvynę – Andalūziją primenančią aplinką, – statytis nedidelius vienas prie kito prigludusius namelius su langinėmis pridengtais mažais langeliais, tvirtai suręstomis durimis ir visa, kas įmanoma – langines, langų rėmus, namus, jų stogus, suoliukus ir net gatves – dažyti žydrai, šitaip kartu su dangumi sukurdami žydrą svajonių burbulą.
Indigo dažus jie pirkdavo iš vietinių meistrų, akylai saugančių jų išgavimo iš vietinių mineralų paslaptį.
Šie pabėgėliai negalėjo nė pagalvoti, kad po 500 metų, jų svajonė apie tėvynę, taps garsiausiu miestelio prekės ženklu.
Dabar sklando daugybė legendų kodėl miestelis yra žydras. Viena iš jų skelbia, kad žydrai miestelį ėmė dažyti žydai, 1930-aisiais pabėgę nuo hitlerinės Vokietijos valdžios persekiojimo, – ši spalva jiems simbolizavo dangų bei rojų ir priminė dvasinį gyvenimą. Kita legenda daug proziškesnė, – anot jos, žydra spalva nugina uodus.
Tūkstantmetė tradicija
Nors nuo Europos iki Ševšano tėra vos 100 kilometrų, ilgą laiką miestelis buvo saugiu prieglobsčiu jo gyventojams. Iki 1920 m. iki jo buvo nukakę tik trys europiečiai, – vienas jų čia net palydėjo galvą.
Europiečių banga Ševšaną užplūdo kai 1957 m. Marokas galutinai iškovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos ir keleriais metais vėliau prasidėjo hipių judėjimas. Laisvė, pigi marihuana bei muzika, – ko daugiau reikėjo gėlių vaikams? Ševšaną jie pamėgo akimirksniu, nes šio miestelio apylinkėse marihuanos ir tada, ir dabar, buvo pagaminama daugiausiai Maroke. Ir šiandien čia galima sutikti laike įstrigusių hipių – barzdotų vyrų ir ilgomis karolių girliandomis pasipuošusių moterų.
Nors marihuana Maroke uždrausta, jos rūkymas yra tokia sena Magribo tradicija, kad valdžia beveik bejėgė kovoti su plačiai paplitusiais narkotikais.
Ševšanas – ypatinga vieta. Kiekvienas svetimšalis miestelio gatvėse garantuotai sutiks daugybę jaunų vyrų, kurie pasiūlys kifo. Beje, žodis „kif“ yra kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „malonumą“.
Vis dėlto, patyrę keliautojai teigia, kad gatvėje galima įsigyti ne pačios geriausios kokybės produkto, dažnai – sumaišyto su kitomis medžiagomis. Daug geriau – pasinerti nors ir į neteisėtą, tačiau paprotinį pasaulį. Tam, žinoma, būtina susidraugauti su vietiniais gyventojais, nes tik jie pasiūlys aukščiausios kokybės marihuanos.
Išėję marihuanos pradžiamokslį, imame spausti viešbutuko savininką – mirtinai norime pamatyti kur auga kanapės. Jis muistosi, suka akis, mojuoja rankomis… Nieko tokio, vis tiek rasime. Visų sutiktų žmonių ėmėme teirautis, kas gali surengti mums ekskursiją į kanapių laukus. Vietoj atsakymo gauname pasiūlymą įsigyti marihuanos – 100 gramų. Deramės dėl mažesnio kiekio. Galiausiai mums pasiūlo už 1000 dirhamų (apie 90 eurų) pirkti 30 gramų. Neatrodo pigu.
Įsigyti žolės siūlo visi – restoranų ir arbatinių savininkai, suvenyrų ir daržovių pradavėjai, praeiviai, net vaistininkai! Greitai patiriame, kad marihuanos galima nusipirkti net turguje kartu su prieskoniais ir daržovėmis. Na, ne-e-e.
Galiausiai vienoje tarpuvartėje sumušame rankomis su jaunu vaikinuku, kuris iš karto paaiškina, kad teks bristi upe. Bet kas mums, jei smegenis skelia smalsumas! Kitą dieną, nusileidę siaura gatvele nuo kalno, brendame lediniu vandeniu apie pusvalandį. Kai galų gale išsiropščiame į krantą, mus pasitinka olandų pora. Pasirodo, jie čia jau keletą metų paeiliui atvyksta atostogų. Netoliese rymo keli kuklūs nameliai, ant kalnų šlaitų matyti ariama žemė, kieme lesinėja vištos. „Tokių ūkių, kaip šis Rifo kalnuose yra ne vienas“, – paaiškina naujieji pažįstami.
Nors marihuana Maroke uždrausta, jos rūkymas yra tokia sena Magribo tradicija, kad valdžia beveik bejėgė kovoti su plačiai paplitusiais narkotikais.
Greitai mus aplanko baisus nusivylimas – kanapių derlius nuimtas ir sukištas į maišus. Tik laukuose styro neaišku kokiu tikslu susmaigstytos kartys. Keli ūkininkai su olandais sėdi pašalėje ant suoliukais paverstų lentgalių ir volioja tarp pirštų suktines. Fotografuoti, žinoma, neleidžia. Susimokame už ekskursiją ir brendame upeliu atgal.
Su policininkais geriau nesusitikti
Karšta. Išsidrėbę po pastoge maukiame mėtų arbatą ir toliau gilinamės į paslaptingą Ševšano narkotikų pasaulį. Arbatinės savininkas paslaugus ir plepus.
Įprastinė bausmė už marihuanos ar hašišo, kuris irgi išgaunamas iš kanapių, rūkymą – dešimt metų nelaisvės! Kadangi kanapės yra didžiausia, žinoma, neoficiali Maroko užsienio valiuta, valdžia dažnai į teisės aktų pažeidimus žiūri pro pirštus. Vis dėlto vertėtų pasisaugoti, nes jeigu būsite įžūlūs, policininkams nieko kito neliks, tik stverti jus.
Ką dalyti patekus į policijos nagus? Žinoma, stengtis išsisukti su bauda, kokia ji be būtų, nes Maroko kalėjimai ne pati maloniausia vieta.
Maroke pagaminama ir beveik pusė pasaulio hašišo. Šioje pramonėje dirba apie 800 tūkstančių žmonių, daugiausia Rifo gyventojų. Narkotikai – pagrindinis jų pajamų šaltinis. Todėl šalies politikai periodiškai įplieskia debatus dėl kanapių produktų gamybos ir vartojimo dekriminalizavimo. Jei gamyba ir prekyba būtų legali ir apmokestinta, tai gerokai pagelbėtų šalies ekonomikai, ir policija sutaupytų nemažai lėšų.
IDĖJŲ KĄ NUVEIKTI ŠAVŠANE
- Žavėtis žydra aplinka. Kiekviena medinos gatvė ypatinga. Čia galima aptikti judrių sankryžų su mažais restoranėliais ir tykių užkaborių. Apžiūrėkite molines miestelio sienas, pasigėrėkite vietinių gyventojų tradiciniais drabužiais – iš medvilnės ir šilko arba vilnos audinio pasiūtas dželabas dėvi ir moterys, ir vyrai. Patogus drabužis saugo nuo karščio ir nuo vėsos. Paplepėkite su arbatinių ir žolelėmis prekiaujančių vaistinių savininkais. Miestelis yra ant kalvos, tad, kur be eitume siauromis žydromis gatvelėmis, jums atsivers kvapią gniaužiantys Rifo kalnų vaizdai. Nebijokite pasiklysti – truputį pasisukioję, visuomet išeisite į pagrindinę aikštę Plaza Uta el–Hammam. Na, o jeigu visai prarasite orientaciją – visuomet atsiras kas palydės jus iki viešbučio. Žinoma, lengvai galima surasti gidą, kuris jums surengs ekskursiją.
- Aplankyti turgų (souk). Trečiadieniais į miestelį suvažiuoja apylinkių gyventojai ir susėdę gatvėse tiesiog ant žemės, išdėlioja savo užaugintas gėrybes. Šią dieną nuo ankstyvo ryto jus gali aplankyti puota jei ne pilvui, tai akims. Valstiečiai vis dar dėvi tautinius drabužius – akyse sumirguliuos jų baltuose apdaruose įausti įvairiaspalviai siauri dryžiukai. Ant žydros gatvės išdėliotos žalios salotos, oranžinės morkos, raudoni pomidorai, rausvi ridikėliai sukuria neįtikėtiną spalvų spektaklį.
- Įsigyti suvenyrų. Ševšanas – rojus rankdarbių mėgėjams. Čia galima rasti to, ko neaptiksite niekur kitur Maroke, pavyzdžiui, vilnonių drabužių ir austinių antklodžių. Nepraleiskite progos už patrauklią kainą įsigyti stilingų rankinių, žibintų. Tačiau jei ieškote kilimo, jo geriau dairytis Fese ar Marakeše. Kad ir kokia atrodytų niekinga kaina, neužmirškite derėtis!
- Išbandyti henos meistro profesionalumą. Vietiniai gyventojai henos ornamentais nuspalvina moterų rankas ir pėdas per vestuves ir kitas ypatingas progas. Jie tikina, kad ornamentai apsaugo nuo džinų, bet greičiausiai – nuo infekcijų, nes hena yra puikus antiseptikas. Ornamentai ant jūsų odos išliks apie savaitę–dvi.
- Nukakite iki Kefo Toghobeito. Tai – vienas giliausių Afrikos urvų. Jis yra 3 918 m ilgio ir 722 m gylio. Nors urvas gana gerai ištirtas, mokslininkai mano, jog dar yra jiems nepažinių vietų. Urvas susiformavo Rifo kalnų sluoksnyje, kurį sudaro dolomitas ir kalkakmenis. Kadangi žiemą čia iškrinta apie 600–1000 mm kritulių, per ilgus metus polaidžio vanduo išplovė minkštus mineralus ir susidarė gilūs urvai.
- Pasimėgaukite rijado prabanga. Jei jūsų kelionės biudžetas nėra ribotas, leiskite sau apsigyventi rijade. Tai – tradicinis marokietiškas namas su vidiniu kiemu arba sodeliu. Pasijusite tarsi patekę į „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką.
- Nuvažiuokite iki Dakhuro (d’Akchour) krioklių. Tik pusvalandis taksi nuo miestelio ir jūs atsidursite prie pėsčiųjų tako, kuris veda į vėsiančių vandenų pasaulį – įspūdingi žalumos apsupti Dakhuro kriokliai savo tyrus žydrus vandenis neša iš Rifo kalnų. Tarp uolų susiformavusiuose baseinuose galima išsimaudyti ir prarasti žadą žiūrint į Dievo tiltą – uolų arką virš upės.
- Pasivaikščiokite po Rifo kalnus. Netoli miestelio yra vieni geriausių pasivaikščiojimo takų šiaurės Afrikoje. Jų yra tiek daug, kad, tikriausiai, neužteks gyvenimo išbandyti visus. Tad leiskitės bent į dviejų dienų kelionę po įspūdingą Talasemtane (Talassemtane) nacionalinį parką.
- Ragaukite vietinių patiekalų. Įspūdingos Šiaurės Afrikos virtuvės patiekalų, žinoma, galima paragauti ir Ševšane. Tačiau šis regionas garsėja ožkų pieno sūriais. Išmėginkite salotas su naminiu sūriu.
PATARIMAI KELIAUTOJAMS
- Miestelyje turistus iš Europos priima maždaug 200 viešbučių. Juos galima užsisakyti internetu arba susirasti laisvą vietą atvykus. Kainos gali skirtis dešimtis kartų. Pigiausiuose, žinoma, bus kuklios paslaugos (švelniai tariant).
- Saugu vaikščioti po miestelį ir apylinkes ne tik dieną, bet ir naktį, – vietiniai gyventojai malonūs ir draugiški, tačiau lengvai nekvies jūsų į namus, kaip kiti marokiečiai. Taip pat jie paslaugūs, bet už tai, žinoma, tikisi nedidelio atlygio.
- Miestelis – saugiausia vieta Maroke išbandyti marihuaną. Vis dėlto, kur narkotikų verslas, ten ir sukčiai. Jų gali pasitaikyti ir ant jūsų kelio.
- Būkite atsargūs valgydami gatvės maistą – kartais nepratusiam lietuvio pilvui jis gali būti nesaugus. Tada užuot gėrėjęsi neįprastais vaizdais, laiką leisite ant unitazo.
- Ir Ševšano neaplenkia turizmo industrija, o ji čia labiausiai susidomėjusi turistais iš Ispanijos. Tad per katalikiškas šventes, ypač – Kalėdas, Naujuosius metus, Tris karalius, – šias vietas geriau aplenkti.
Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Kelionės ir pramogos“ Marokas.
