Nuo „Sostų karų“ iki a capella – UNESCO saugomi Dalmatijos perlai

Aušrinė Šėmienė | 2019-03-31

„Viską mes turim – ir kalnus, ir jūrą, ir saulę, ir gerą maistą“, – sako užkalbintas nedidelio Kroatijos miestelio gyventojas. O aš priduriu – ir turtingą paveldą. Iš dešimties pasauliniam UNESCO kultūros paveldo sąrašui priklausančių objektų, net aštuoni yra viename iš šios šalies regionų Dalmatijoje. Jei priskaičiuotume verbalinį paveldą – būtų devyni. Mano tikslas – apžiūrėti centrinės Dalmatijos žemyninės dalies paminklus.

Dalmatija yra Kroatijos regionas nuo Istrijos pusiasalio šiaurėje iki Kotoro įlankos pietuose. Jį sudaro pajūrio žemumos, įsiterpusios tarp Dinarų kalnų ir Adrijos jūros ir prie jų prisiglaudusios salos. Kai kuriose vietose jis – keliolikos kilometrų pločio, kitur – įsirėžia giliai į žemyną.

Kopūstai pagal imperatorių

„Ar nekenčiu Dokletiano? Ne. Niekada jo nepažinojau“, – juokiasi Splite gimęs, užaugęs ir gyvenantis Vjeranas Mlačicus.  

Jis – praktikuojantis katalikas, ir net tada, kai pavakary siauromis gatvelėmis tingiai pėdiname aplink šio Romos kraugerio rūmus, Vjeranas, įėjęs į kiekvieną bažnyčią, persižegnoja.

Vjeranas vieną po kitos raito istorijas apie šį kraugerį: III ir IV amžių sandūroje gyvenęs valdovas pagarsėjo žiauriomis krikščionių žudynėmis, – norėjo bet kokia kaina Romoje išsaugoti pagonybę. Jam sekėsi, bet – ne ilgam. Sosto įpėdinis Konstantinas Didysis 330-aisiais krikščionybę paskelbė oficialiąja imperijos religija.

Stulbinančią karjerą Dokletianas padarė kariuomenėje, dalyvaudamas žygiuose tolimiausiuose imperijos pakraščiuose. Jo valdymo metu imperatoriaus valdžia tapo absoliuti ne tik de facto, bet ir de jure, – ja nebereikėjo dalytis su senatu, imperatorius pats tapo valdžia ir aukštesniu už visus įstatymus.

Sostų karai tekstas, turi būti: “Dokletiano rūmų rūsių didybę pasauliui parodė „Sostų karų“ kūrėjai, – ketvirtasis serialo sezonas Splitui garantavo dešimteriopai išaugusį turistų srautą.

Dokletianas buvo iš žemiausių visuomenės sluoksnių – laisvėn paleisto vergo anūkas, bet tapęs imperatoriumi, ėmė reikalauti, kad pavaldiniai vos jį pamatę, kaip prieš dievą, kristų žemėn ant krūtinės. Jis mėgo prabangą. Romoje, nors šio miesto imperatorius nekentė ir jame lankėsi tik kartą, yra išlikę įspūdingos jo termos, kurias pastatė nuteisti iki gyvos galvos krikščionys.  

Nors Dokletianas prilygino save dievui, jo sprendimai buvo keisti, – sulaukęs garbaus amžiaus, padalijo imperiją į keturias dalis ir suteikė teisę jas valdyti keturiems vadovams – tetrarchams, o pats išėjo į pensiją. Tam, kad galėtų ramiai gyventi, ant Adrijos kranto pasistatė rūmus.

Vos per dešimt metų tuščioje uolėtoje vietovėje iškilo įspūdingas, net 3 hektarus užimantis statinys su pokylių salėmis, mauzoliejumi ir kambariais, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą, Jupiterio, Veneros ir Sibilės šventyklomis. Statinius puošė iš Egipto pagrobti sfinksai. Visa buvo apjuosta 20 metrų aukščio sienomis su bokštais. Vanduo čia buvo tiekiamas akveduku.

Kai kuriuose Dokletiano pastatuose iki šiol gyvena žmonės, o prieš II Pasaulinį karą Splite aplankiusi anglų rašytoja Rebecca West teigė, ten kad gyveno penktadalis miesto gyventojų, – apie 9 tūkst. žmonių.

Klausiu Vjerano, kaip atsitiko, kad Dokletianui atsisakius valdžios, jo nenužudė nauji valdovai. „Jie buvo susisaistę giminystės ryšiais per santuokas, – lyg viena didelė šeima“, – sako jis.  Vis dėlto, istoriniuose šaltiniuose yra žinių, kad jis mirė ne sava mirtimi, ir dėl to, ko gero, buvo kaltas Konstantinas.  

Per aštuonerius metus, kuriuos Dokletianas praleido Splito rūmuose, du iš tetrarchų Maksimilianas ir Galerijus bandė jį įtikinti sugrįžti į sostą, bet jis atšovė: „Neįkalbinėtumėte manęs, jei pamatytumėte kokį išauginau kopūstą!“ 

Dokletiano rūmų rūsių didybę pasauliui parodė „Sostų karų“ kūrėjai, – ketvirtasis serialo sezonas Splitui garantavo dešimteriopai išaugusį turistų srautą. 

Naujas žodis – „klapa“

Kitą dieną apžiūrinėjame Trogirą, esantį vos už 30 kilometrų nuo Splito. 10 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje siurbiame juodą kaip smala kavą. Girdžiu – kažkas dainuoja. Iš siaurių gatvelių glūdumos vėjas atneša – graudžią melodiją.

„Einam“, – kone už rankos patempia Vjeranas. Bet mane kojos pačios neša.

Keli posūkiai ir mes aikštėje, – ten sustoję po Lodžijos arkomis dainas traukia keturi vyrai. Traukia taip, kad išsižioju, – be pritariančių instrumentų, bet įspūdis toks, kad orkestras jiems akomponuotų.

„Klapa, – sako Vjeranas ir, išvydęs mano apvalias akis, priduria: – Dainavimas a capella. Jis irgi UNESCO paveldo sąraše. Vyrai dainuoja apie viską, kas jiems svarbu, – dažniausiai – meilę, – moteriai, tėvynei, pasauliui“.

Klapos grupes dažniausiai sudaro skirtingų kartų dainininkai, taip viena karta kitai perduoda tradiciją. Nors klapa tradiciškai yra vyrų reikalas, šiandien galima išgirsti ir mišrias, ir vien moterų grupes.

Paprastai klapa grupėje dainuoja du tenorai, baritonas ir bosas. Pirmasis tenoras atlieka pirmąją melodijos dalį, o antrasis – kartoja trečdaliu žemiau pirmojo tenoro. Baritonas – trečiąją dalį po antrojo tenoro ir pabaigia vokalo triadą. Bosas atsakingas už akordų „progresą“ ir gilius tonus. Laikydamosi šios tvarkos klapos nariai gali improvizuoti kūrinius, kurių anksčiau nebuvo atlikę. Tačiau dabar galima išgirsti giedant ir net dešimčia balsų.

Klapa saugo ne tik UNESCO. Ją saugo patys kroatai, kurie užtraukia dainą kiekvienai progai pasitaikius, ir saugo valdžia – Dalmatijos miestelių savivaldybės moka algą dainininkams, kad jie šitaip – vidury dienos – dainuotų aikštėse. Ne, ne linksmintų turistus, o supažindintų su turtingu paveldu. O jie namo išsivežtų ne tik gerą nuotaiką, bet ir daugiau supratimo apie šalį.

Klausydamasi spalvingo dainavimo tyrinėju XII amžiuje pastatytos Šv. Lauryno katedros – archaiško Dalmatijos gotikos pavyzdžio – įspūdingą portiką. Jį sukūrė vietinis meistras Radovanas. „Jis mirė nebaigęs darbo, – sako Vjeranas. – Matyti kur jo mokiniai pridėjo ranką“. Tačiau mano galva nuo to portikas nė kiek nenukentėjo. Galima valandą šalia jo stovėti užvertus galvą ir tyrinėti Ievos bei Adomo, šventųjų, angelų skulptūras, į žiūrovus dantis šiepiančius egzotiškus gyvūnus, kentaurus ir undines.

Trogiro senamiestis įsikūręs vos 6 hektarų dydžio saloje ir apjuostas galinga tvora. UNESCO komitetas į saugomų objektų sąrašą jį įtraukė todėl, kad gyventojai saugo ir puoselėja tai, ką paveldėjo – graikus, romėnus ir viduramžius menantį miestą. O aš manau, kad tai pati geriausia vieta, kur galima leisti sau pasiklysti kartais vos ištiestų į šonus rankų pločio gatvelėse. Taip ir darau.

Slydinėdama ant Julijų Cezarį atmenančio, nugludinto kaip aukštos kokybės parketas grindinio, lapnoju gatvelėmis. Vienas posūkis, antras, trečias – namai remia dangų, akyse mirga naminio maisto „koloba“ restoranėlių iškabos, virš galvos – džiūstantys skalbiniai. Apdovanojimas už kantrybę – miesto vartai į prieplauką ar aikštė, kurioje stovi vienas už kitą žavesni šedevrai. Jaučiuosi tarsi būčiau viduramžių muziejuje po atviru dangumi, kur diena pralekia lyg valanda besidairant į XIV–XV a. Rotušę, tūkstančio metų senumo Šv. Nikolo vyrų vienuolyną, gotikinius Čipiko rūmus, renesansinius Žemyno vartus.

„Nulinis“ nusikalstamumas

Šoku į laivą ir plaukiu į šiaurę. Ten – Šibenikas. Laivas palengva pradyžia pro Salės salą ir pasuka į Šv. Antano kanalą, kurio gale mano tikslas.

Saloje – dar vienas UNESCO objektas – į mane žvelgia pajuodusios venecijiečių forto sienos. Jis buvo pastatytas XVI amžiuje, kad gintų miestą nuo turkų laivyno. Tvirtovė buvo ginkluota 32 patrankomis, tačiau priešams didesnį įspūdį nei patrankos darė grėsmingas jos vaizdas. 

Saulė nukrenta į jūrą, Šibeniką apima palaiminga vėsa. Pėdinu tamsos apgaubtu miestu.  Gatveles kur ne kur apšviečia balzgani gatvės žibintai. Nuo namų sienų aidu atsiliepia mano žingsnių aidas. Nors iki vidurnakčio dar toli, miestelis jau miega, tik benamės katės ruošiasi į medžioklę. Ima dingotis, kad nusikėliau daugelį šimtmečių atgal, kai nebuvo interneto, elektros, o jūrą vagojo buriniai laivai. Gatvelės raitosi tarp namų, staigiai kyla į kalvas ir krenta žemyn, atsimuša į aukštas tvoras ar prasprūsta pro siauras arkas.

„Nėra lengva pabėgti iš visų pusių jūros apsupto pusiasalio, todėl nusikalstamumas čia – „nulinis“, – drąsindama mane sako keturiasdešimtmetė kavinės savininkė Petra, padeda ant staliuko vazoną su gėlėmis ir dingsta duryse.

Pro siaurą plyšį tarp manų išlendu į centrinę miestelio aikštę. XV a., statydamas čia Šv. Jokūbo bažnyčią, Jurajus Dalmatietis išrado specialų akmens plokščių sujungimo būdą, kuris leido jam navas ir apsides pastatyti tik iš akmens, nenaudojant nei plytų, nei medinių sijų. Deja, meistras nesulaukė statybos pabaigos. Jo darbą tęsė kiti architektai. Vienas jų – Nikola Firentinakas sumontavo įspūdingą kupolą, kuris, deja, buvo smarkiai apgadintas serbų, kai jie 1991-ųjų rugsėjį apšaudė miestą. Tačiau kroatai jį restauravo ir dabar liūdnų dienų nė žymės nebėra. Vis dėlto apie praėjusį kartą dalmatai kalba daug ir skausmingai.

Svečiuose pas mešką

Artėjame prie Plitvicos ežerų. Keliai siaurėja, tampa vingiuotesni, kyla vis aukštyn ir aukštyn. Galiausiai autobusas sustoja, o mes aunamės patogesnius batus – teks pasivaikščioti. Kelius galima rinktis nuo trumpiausio – 2–3 valandų iki ilgiausio – 6–8 valandų. „Jei tingi eiti, galima plaukti keltu“, – sako pakeleivis i Slovėnijos Grega. Ne, ne, jau smagumo pasivaikščioti nepraleisiu!

Vietiniai žmonės pasakoja, kad kadaise šią vietovę užklupo didžiulė sausra – žemė išdžiūvo, gyvuliai ėmė gaišti. Žmonės ėmė melsti Aukščiausiąjį lietaus, kai jam pagailo jų, pasiuntė į Žemę debesis. Prasidėjęs lietus atgaivino pievas ir laukus, Plitvicoje trykšti upeliai ir šniokšti kriokliai.

Dabar Plitvicos ežerų nacionalinį parką sudaro 16 ežerų. Jie yra 503–639 m aukštyje, pietinėje Kapelos kalnų dalyje. Sudėjus visų ežerų ilgį išeina 8 km, o plotas – apie 200 hektarų. Ežerai tyvuliuoja terasose skirtingame aukštyje, tad žalias, mėlynas, turkio spalvos vanduo iš vieno į kitą krenta kriokliais saulėje paskleisdamas tūkstančius purslų. Deja, maudytis ir žvejoti čia draudžiama. Draudžiama turistams įeiti ir į ornitologinį draustinį bei lelijų ir orchidėjų sodus. Kroatijos valdžia saugo šį nuostabų gamtos kampelį, mat čia gyvena 160 rūšių paukščių, 21 rūšies šikšnosparnių ir net 321 rūšies drugelių. Miške, jeigu pasiseks (ar nepasiseks) galima sutikti miškinių kačių, vilkų ir net meškų. Beje, meškos Kroatijos miškuose – jokia retenybė. Tik pamatyti jas sunkoka – vengia rudosios žmonių.

Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Kelionės ir pramogos“