Kiekvienas kartvelas – tikintis, – teigia kartvelai. Ir nieko tame nėra keisto – Sakartvelas antroji šalis pasaulyje krikščionybę paskelbusi valstybine religija. Tik po jų šią patirtį pritaikyti išdrįso Konstatinas Didysis. Tad dabar, kur bepasisukę, atsitrenksite į bažnyčios ar vienuolyno sieną. Nepraleiskite progos užeiti vidun ir užkalbinti vienuolius. Net jei esate laisvamanis, kelionė po Sakartvelo vienuolynus gali tapti ne tik kultūriniu, bet ir dvasiniu iššūkiu.
Mažas Dievas viduje
Tėvas Dovydas stato vienuolyną. Su trim kitais vienuoliais. Čia nėra turistų, netgi vietinių kaimiečių. Tik kalno viršūnė, kur vėjas kedena plaukus ir abito skvernus. Jei yra bažnyčia, – o ji čia stovi jau daug amžių,– turi būti ir vienuolynas.
Klausiu tėvo Dovydo, ar vietiniai žmonės ateis melstis?
„Jei norės, ateis“, – sako vienuolis. Aišku, – vienuolynas vienuoliams. Dar gal vyrams, kurie nori pabėgti nuo per sunkaus pasaulio.
Tėvas Dovydas juokiasi iš mano naivių minčių: „Kiekviename žmoguje yra visos nuodėmės. Ir nesvarbu, ar jis vienuolis, ar pasaulietis. Niekada negali atsipalaiduoti. Kasdien privalai kovoti!“
Tėvas pasakoja, kad net būnant keturiese apima toooooooks pavydas! Ir ko pavydėti? Betgi pavydi… Melstis. Reikia melstis. Tik taip gali apšvarinti sielą.
Su vienuoliais gyvena kačių šeimyna ir šunė, vardu Mumu.
– Ar paskui paskandinsit?
Tėvas Dovydas vėl leipsta iš juoko.
– Ne. Ji mūsų draugė!
Mumu draugiška su visais, sukasi kaip vijurkas, bando laižytis. Atrodo, kad ir jai patinka vienuoliškas gyvenimas.
Visa Vistata ir visos nuodėmės yra mūsų viduje. Ir visi žmonės vienodi, tik vieni ryžtasi su jomis kovoti, kiti – mano, kad pagundoms reikia pasiduoti.
Susėdame su Tėvu ant kalno viršūnės, XV amžiuje pastatytos bažnyčios šešėlyje, toliau nuo kaitrių saulės spindulių. Apsidairau – kalnai, žalumos, saulė. Lyg iš Nikolajus Rericho paveikslų. Kažkur giliai, po skrandžiu sukirba jausmas – lyg ir pavydas tokios ramumos.
„Gyvenu čia tik penkis mėnesius“, – pajutęs mano nerimą sako tėvas Dovydas.
Anksčiau jis dienas leido Šv. Jurgio vienuolyne netoli Gudaurio, ten, kur žiemą keliauja slidinėtojai, o vasarą alpinistai, ištroškę nugalėti didingąjį Kazbeką. Šį vienuolyną žmonės mėgsta, – palaiminta vieta, o Šv. Jurgis – Sakartvelo globėjas, tarsi mylimas giminaitis kiekvienam kartvelui.
…buvo mūšis. Daug kraujo išsiliejo. Kartvelai laimėjo, mat kovojo už teisybę, užtat jų pusėn stojo pats Šv. Jurgis. Istorikai patikslina: tai buvo Didgorio mūšis, – 1122 metais. 54 tūkstančiai kartvelų išėjo prieš daugiau kaip 250 000 seldžiukų ir laimėjo, – karalius Dovydas IV statytojas buvo didis strategas. Po šio mūšio kartvelai galutinai prisijungė Tbilisį.
38-erių tėvas Dovydas tik septynerius metus vienuolis. Baigė teisę Tbilisio universitete, kelerius metus gyveno Maskvoje, mokėsi diplomatijos. Grįžo į Tbilisį, vedė, išsiskyrė, turi vienuolikametę dukrą, gražuolę Mimi. –
– Visi klausia kodėl atsisakiau pasaulietinio gyvenimo, kodėl išėjau į vienuolius? Dėl to, kad jaučiau savo nuodėmes ir mylėjau Dievą. Žmonės mano, kad į vienuolyną galima išeiti kitais sumetimais. Galima. Mėnesiui, dviem, gal net metams. Neišlaikysi. Jaučiau, tam kad užgnaužčiau savo nuodėmes, suvaldyčiau jas – turiu tapti vienuoliu. …Jūs manote, kad esate nemirtinga, o aš tai žinau. Mirs tik mano kūnas, o siela – nemiršta.
– Jūsų šeima tikinti?
– Visi kartvelai tikintys, – juokiasi Dovydas. – Bet man niekas nepasakojo nei apie Dievą, nei apie Jėzų Kristų. Vis dėlto širdyje buvo tikėjimas. Vėliau radau žmogų, kuris tapo dvasios mokytoju. Laiptelis, po laiptelio mano gyvenimas pasikeitė. Kiekvieną sekundę galime augti dvasia, arba pulti. Nuo mūsų priklauso ką pasirinksime. Žmogaus gyvenimo esmė – būti laimingu. Laimę galima pasiekti skirtingais keliais. Kam nors – turėti dešimt šunų, juos šerti ir prižiūrėti, gal kas nori mikroautobuso ar daug pinigų… Bet nebūna laikinos laimės. Ji – arba yra, arba nėra. Tokią laimę gali duoti tik ponas Dievas.
Mūsų pokalbį nutraukia telefono skambutis. Vienuolis su mobiliuoju!
– Reikalus tvarkyti juk reikia, – mirkteli tėvas Dovydas. – Kalnuose yra vienuolių, kurie gyvena atsiskyrę, jiems nėra reikalo turėti telefoną.
– Nenorėtumėte išbandyti atsiskyrėlio gyvenimą?
– Negali šiaip gyventi kaip atsiskyrėlis. Reikia pasiruošti. Dievas turi duoti ženklą. Jei išeisiu į kalnus be jėgos – nebūsiu laimingas. Darau tai, kam turiu jėgų.
– Kodėl reikia atsiskirti?
– Visa Vistata ir visos nuodėmės yra mūsų viduje. Ir visi žmonės vienodi, tik vieni ryžtasi su jomis kovoti, kiti – mano, kad pagundoms reikia pasiduoti. Išsivalyti geriausia būnant atsiskyrėliu. Tada gali imti švytėti ir skleisti laimę bei džiaugsmą. Jei būsi liūdnas ir nelaimingas – argi skleisi džiaugsmą?
– Kam skleisi džiaugsmą sėdamas vienas oloje?
– Visatai gali skleisti. Pasauliui. Jie tai daro ne sau, o žmonijai. Jėzus Kristus juk kentėjo irgi ne dėl savęs. O mes ką su juo padarėm?
– Ar buvo kokia konkreti priežastis, kuri paskatino jus pastraukti į vienuolyną?
– Nieko neužmušiau. Nors mintimis… Taip. Ir ne kartą. Mintimis padariau visas žmonijos nuodėmes, kokias tik galima sugalvoti. Jėzus sako: „Pagalvojai – nusidėjai“. Ne veltui taip sakė. Jei susiklostytų tinkama situacija – padaryčiau. Bet ką. Bet juk turime ir sąžinę. Mūsų šventieji tėvai sako, kad sąžinė – mažas Dievas mūsų viduje. Ji visuomet pasako, kad elgiamės blogai. Kai kurie žmonės į ją nekreipia dėmesio. Bet visi mūsų poelgiai užrašomi ir Pragare, ir Danguje. Jei patys neužsiimame šia buhalterija, bus kas suskaičiuoja. Šitas gyvenimas ne paskutinis, po jo bus kitas – esminis, – Amžinybė! …Niekada nebuvau toks laimingas, kaip dabar.
– Tėve, ką turėčiau daryti, kad tapčiau laiminga?
– Melskis. Nesvarbu, kaip tai vadini.
Ten, kur Kristaus marškiniai
Kai buvo nukryžiuotas Jėzus, egzekutoriai jo drabužius suplėšė ir pasidalijo. Visus, išskyrus marškinius. Jie teko vienam kareiviui, iš kurio juos išpirko egzekuciją stebėjęs rabinas. Netrukus rabinas persikėlė į Sakartvelą. Kai rabino sesuo Sidonija išgirdo Jėzaus istoriją, jo kančia taip susijaudino, kad mergina mirė prie širdies prispaudusi marškinius. Niekas jų negalėjo atplėšti, tad taip ją ir palaidojo. Prie Mcchetos, kur netoliese tėvas Dovydas stato naują vienuolyną.
326-aisiais ant Sidonijos kapo atsirado pirmoji bažnyčia. Po 600 metų jos vietoje, iškilo mūrinė katedra. 1000 metų Sveticchoveli arba Dvylikos apaštalų katedra buvo sostine ir jau beveik 1700 metų – Sakartvelo religinis centras. Čia karūnuoti karaliai, įšventinti patriarchai ir iki šiol veikia vyrų vienuolynas, priimami garbingiausi bažnyčios svečiai, – net popiežius Pranciškus.
Sakartvelas, tikriausiai, ir dabar nebūtų krikščioniškas jei ne Šv. Nino. Mergelė Kristaus vardu padarė stebuklų ir sutikusi karalių Mirianą III, įkalbėjo priimti krikščionybę, paskelbti ją valstybine religija.
Šv. Nino padarė ir pirmąjį žmonijos istorijoje kryžių, – sudėjo kryžmai dvi vynuogės šakeles, nusirėžė plaukus ir kasomis jas surišo. Kadangi vynuogių tiesių nebūna, kartvelų kryžius iki šiol kreivas. Tai įvyko netoliese Sveticchoveli, kitoje Kuros pusėje, ant kalno. Ten dabar – Džvari vienuolynas. Bet dalelė Šv. Nino kryžiaus vis dėlto saugoma Sveticchoveli katedroje. Maldininkų upė plaukia pro ją nunutrūkstama srove, o tarp jų nardo garbaus amžiaus gidė, – platus sijonas, gėlėmis puošta skrybelė, skėtis, žudantis žvilgsnis ir ironiška šypsena lūpose.
„Ir kągi tu čia veiki?“ – mesteli eidama pro šalį.
Iš tiesų – ką veikiu?
Amžiniems dalykams nėra laikinumų
Prie Gudaurio, kur dar neseniai gyveno tėvas Dovydas, kalnai aukšti, oras retas, automobilis ima pūškuoti, kaip senas džiovininkas. Bet mes nepasiduodam.
Tai ką pamatau pakilus į kalną, atima žadą: apsupta baltų sniegų viršukalnių, kaip kudlotos imeretų kepurės, drįkso violetinėmis šilagėlių taurėmis išsipusčiusi aukštikalnių pieva, o jos gilumoje stiebiasi vieniša bažnytėlė. Už nugaros šiurpą kelia atšiauri Kazbeko viršūnė.
Gergetis – 2170 metrų virš jūros lygio. Milžiniškų kalnų prieglobstyje tarsi žaislas atrodanti Šv. Trejybės bažnytėlė su keturiomis slaptomis patalpomis buvo vertingų šalies ikonų, bažnytinių rakandų, tarp jų ir Šv. Nino kryžiaus saugykla. Vienuoliai jas čia suveždavo, kai šaliai grėsdavo priešų invazija. Jeigu nedraugai pasiekdavo ir šią vietą, ant Kazbeko, ledyne, yra Betlemi ola. Va, šios žinios ir užkaitino Antano Vienuolio vaizduotę – bažnyčios sargus jis aprašė, kaip godžius ir savanaudžius.
Djakonas Pavelas man ima pasakoti apie Gergečio Švč. Dievo motinos ikoną: anksčiau ji buvusi kitoje bažnyčioje. Ten kilo gaisras. Viskas sudegė, o ikona tik aprūko, tad dabar yra juoda. Žmonės meldžiasi prie jos ir sulaukia stebuklų.
„Stebuklų? Jei paprašysiu daug pinigų, ar padės?“ – juokais klausiu.
„Ne, nepadės. Nes pinigai nieko gero neduos jūsų sielai, – atšauna jis. – Čia meldėsi moteris, kuri dešimt metų negalėjo pastoti. Neseniai pakrikštijom jos vaiką“.
Pavelas ant kalno gyvena jau penkmetį. Jį čia atsiuntė patriarchas Ilyja II, – bažnyčią lanko minios turistų: „Turime pareigų kitų religijų žmonėms papasakoti apie mūsų tikėjimą. Norime, kad jie ne tik gėrėtųsi gamta, bet ir suvoktų kokia šventenybė yra viduje. Ir saugome, kad nerašytų ant sienų.“
Gergetyje atšiaurus klimatas, žiemomis lanko didžiuliai speigai, bet vienuolika vienuolių gyvena visus metus. Augina daržoves, kartais žmonės jiems aukoja maisto, drabužių. O pinigų užsidirba parduodami nutapytas ikonas, pagamintus rožančius, žvakes.
„Kiekviena diena – kova. Tačiau šioje kovoje įrodau ištikimybę Jėzui“, – sako Pavelas.
„Ar nebūna minučių, kai norisi mesti vienuolystę?“
„Mes juk negimėme vienuolyne. Šiame pasaulyje matėme visko. Esame labai nuodėmingi. Bet norime išgelbėti savo sielą, tad aukojamės. Ar žinote, kodėl vienuoliai išmintingi? Todėl, kad žino, jog amžiniems dalykams nėra nieko laikino.“
Šv. Nino šaltinis
Kachetijoje aukštų kalnų nėra, bet šios vietos vadinamos Sakartvelo brangakmeniu, – čia išsipleikusiame Alazanio slėnyje gimsta tauriausi šalies vynai. Betgi ne vynų važiuoju ragauti. Keli kilometrai nuo Signagio yra mažas miestelis, vadinamas Bodbe, o jame – Šv. Nino vienuolynas. Čia ji palaidota.
Trinuosi prie jos kapo. Galvą nuo ravimo gėlyno pakelia vienuolė ir nei iš šio, nei iš to sako: „Pasenusi Šv. Nino persikėlė gyventi į atokią vietą ir po keleto metų mirė. Žmonės ją palaidojo prie namų. Kitą dieną toje vietoje ištryško šaltinis, o jo vanduo buvo stebuklingas! Visi, kas atsigerdavo, akimirksniu pasveikdavo“, – ir vėl įninka į darbą.
Einu žiūrėti, kaip 1700 metų prie šaltinio žmonės apsigauba baltomis marškomis ir nyra į šventąjį vandenį.
Karalių panteonas
Mano kelias suka į Vakarus. IV amžiuje, kai krikščionybė tapo Sakartvelo valstybine religija, ant kalvos netoli dabartinio Kutaisio, ėmė kurtis atsiskyrėliai. Iki šiol čia yra pastatų, kurie mena pirmuosius vienuolius.
Karalius Davidas IV Statytojas, gyvenęs XI a., mėgo šią vietą, – ateidavo, sėdavo ir žiūrėdavo į apylinkes nuo kalno, melsdavosi su vienuoliais. Galiausiai nusprendė pastatyti čia dar vieną vienuolyną. Jame įkūrė pirmąją ligoninę ir pirmąją akademiją. Į Gelatį iš viso Sakartvelo atvažiuodavo melstis ligoniai, negalinčios susilaukti vaikų moterys, o pasauliečiai – studijuoti aritmetikos, geometrijos, astronomijos, retorikos, filosofijos, medicinos ir net muzikos. Graikai ir bizantai vežėsi įminti vynininkystės paslaptis.
Karalius vienuolyne įrengė ir Bagrationų dinastijos panteoną bei pirmasis jame pasilaidojo. Dabar čia yra net 23 Sakartvelo karalių kapai. Beje, čia ilsisi ir didingoji Sakartvelo karalienė Tamara. …Kai vykdavo pamaldos, ji į bažnyčią įeidavo basa ir melsdavo savo šaliai laimę ir laisvę. Deja, kur Tamaros kapas dabar niekas nežino – šalį užėmus arabams, vienuoliai paslėpė jos palaikus.
„Bažnyčioje yra Šv. Jurgio relikvija, – Davidas ją atsivežė iš Jeruzalės“, – girdžiu šnabždesį į ausį. Asisuku, o šnabdėtojo nė kvapo nelikę.
Tamaros ašaros
Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje tamsu – vos įžiūriu freskas. Turistai bando fotografuoti, bet vienuolė griežtai pagūmoja. Iš po juodo abito šviečia tik veidas ir baltos, kaip žvakės rankos.
Natia kasdien budi gražiausioje senojo Vardzijos vienuolyno bažnyčioje – Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo, – kad turistai blyksėmis negadintų senųjų freskų. Ji parduoda rožančius bei paveikslėlius – net vienuolėms reikia valgyti.
Žiūrime abi į karalienės Tamaros portretą. Ji gyveno Sakartvelo aukso laikais – XII amžiuje, kai šalis buvo didi. Natia ima pasakoti, kad kartą jaunutė Tamara medžiodama su dėde pasiklydo. Dvariškiai susirūpino, ėmė šaukti ir ji atsiliepė iš olos: „Aš čia, dėde“ – „ac var dzia“. Taip ir prilipo šiai vietai vardas – Vardzija. O Tamara, tapusi karaliene, olose įkūrė vienuolyną.
Natia jau 12 metų gyvena Aukštutinėje Varzdijoje, moterų vienuolyne. Paliko pasaulietišką gyvenimą ir užsidarė. Jai 58-eri, o veidas lygus ir baltas kaip Velykų staltiesė. Natia juokiasi iš mano šnekų ir atsisako fotografuotis.
Vardzia ištįsusi kone kilometrą palei Kurą. Bekopdama į kalną prarandu kvapą. Vienuoliai net 50 metrų buvo įsirausę į kalną ir sulipdę aštuonis aukštus, kuriuos jungė slapti praėjimai, akmeninis užverčiamos durys. Dabar likę nedaug – XIII a. pabaigoje čia buvo baisus žemės drebėjimas ir pusė kalno nubildėjo į Kurą.
Giliai vienuolyne yra baseinėlis, kurio vandenį čionykščiai vadina Tamaros ašaromis – vanduo šaltas, skaidrus. Lašas po lašo – 15 litrų per parą – baseinėlis prisipildo nežinia iš kur. Atsigėrus šio vandens, visi norai išsipildo. Taip pat ir noras sugrįžti į Sakartvelą.
