Suomiai tiki, kad maži savanoriškai atlikti darbeliai gali ilgam pakeisti gyvenamąją aplinką, padaryti ją draugiškesnę gyventojams ir smagesnę.
Miesto chuliganas
Ar galėtumėte patikėti, kad per kelias valandas, bendraudami socialiniuose tinkluose, didmiesčio žmonės gali susiburti ir nuversti kalnus, pavyzdžiui, susimetę po keliolika ar keliasdešimt eurų, nusipirkti seną mūrinį kioską, kurį valdžia nori nugriauti, jį suremontuoti ir vasaromis ten siūlyti veganišką maistą. Taip yra Helsinkyje.
Tačiau taip buvo ne visuomet. Prieš dešimt metų helsinkiečiai buvo tokie pat pasyvus, kaip ir mes, ir manė, jog miestą tvarkyti turi savivaldybė, o įvairius renginius organizuoti tam sukurtos organizacijos.
Helsinkyje nebuvo socialinių renginių tradicijos. Dauguma iš 620 tūkst. gyventojų sulaukė pensijos, gyvendami kaip svečiai savo mieste. Toks elgesys turi istorines priežastis. Suomija šimtmečius buvo valdoma Švedijos ir šimtą metų – Rusijos. Paskelbus nepriklausomybę nereikšmingas provincijos miestelis, kuriame gyveno vos 150 tūkst. žmonių, tapo šalies sostine. Šalis ilgą laiką agrarinė. Ir tik per pastaruosius penkiasdešimt metų ėmė vystyti pramonę bei paslaugas. Nors vis daugiau žmonių apsigyveno miestuose, bet jų sąmonėje nebuvo įtvirtinusi urbanistinės tapatybė.
Su tokia pozicija nesutiko ilgaplaukis jaunosios kartos helsinkietis Jaakko Blombergas. Tai jam į galvą šovė mintis prisijaukinti šalies sostinę. „Miestas priklauso jo gyventojams, tačiau kartais tai pamirštame. Bet jei suteiksite žmonėms laisvę, jie prisiims atsakomybę ir miestą pavers savu“, – teigia mažame šiaurės miestelyje Kajaani užaugęs Jaakko. Jo tėvas yra miškininkas, jo mama – mokyklos direktorė. Tačiau Jaakko nebuvo įdomu medžioti ir žvejoti, kaip darė jo kaimynai. Jį visada labiau žmonės ir jų kultūra, todėl mokėsi antropologijos, istorijos, archeologijos, literatūros, muzikos, meno istorijos.
Helsinkyje nebuvo socialinių renginių tradicijos. Dauguma iš 620 tūkst. gyventojų sulaukė pensijos, gyvendami kaip svečiai savo mieste. Toks elgesys turi istorines priežastis. Suomija šimtmečius buvo valdoma Švedijos ir šimtą metų – Rusijos.
Su keliais bičiuliais jis įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Yhteismaa“ („Bendra Žemė“), kuri neleidžia sostinės gyventojams prisnūsti. Visi jų projektai, o jų jau beveik trys dešimtys, yra skirti linksmai, tvariai, atsakingai ir socialiai gyventi mieste. Pamatę kaip maži darbai keičia aplinką jie davė impulsą formuotis tarptautiniam tinklui „Social Innovators Connected“, kuris vienija visus iniciatyvius žmones, socialinius novatorius ir miesto aktyvistus visame pasaulyje.
Viskas prasidėjo nuo paprastos minties: padarykime ir pažiūrėsime kas bus. O dabar, praėjus dešimčiai metų, Jaakko turi išbaigtą visuomeninio judėjimo strategiją. Jis teigia, kad žmones veikti skatina penkios svarbiausios nuostatos: pasipriešinimas, tolerancija, sutikimas, parama ir panaudojimas. Pasirodė, kad tinkamai panaudojus šias nuostatas, griūva sienos, – per pastaruosius penkerius metus Helsinkis labai pasikeitė. Žmonės pradėjo kurti miestą taip, kaip nori, o miesto valdžia suvokė potencialo, kuris slypi žmonių protuose ir rankose, mastą. Tad ėmė remti projektus, kurie iš pradžių buvo atliekami neturint nė skatiko kišenėje.
„Noriu, kad Helsinkis būtų linksmas su daug renginių, už kuriuos nereikėtų mokėti. Trokštu, kad jis taptų socialine vieta, kurioje piliečių kūrybiškumas ir žinios būtų panaudojamos sukurti geresnę aplinką“, – teigia trisdešimtmetis vyras.Daugiau informacijos galite rasti interneto puslapyje jaakkoblomberg.fi
Restoranas šiukšlyne, 2011
Trisdešimtmetis didžėjus ir fotografas Timo Santala su dviem draugais norėjo atidaryti restoraną, tačiau atsisakė minties, kai susidūrė su valdžios reikalavimais. Trijulė surengė protestą: įrengė mobilų barą ir važinėdavo po miestą kur panorėję, siūlydami vyną bei tapas. Žinoma, tai buvo neteisėta! Negana to, jie pakvietė prisijungti dar 45 nelegalias virtuves ir ėmė prekiauti Helsinkio gatvėse. Renginį plačiai aprašė spauda, o politikai suskubo pareikšti, kad ateityje tai nebebus draudžiama. Tai buvo pirmoji restorano šiukšlyne diena. Dabar ši diena rengiama įvairiausiose restoranams nepritaikytose vietose du kartus per metus ir turi 50 tūkst. „Facebook“ sekėjų. Jį remia „Danske Bank“ bei daug įvairių perdirbimo įmonių.
„Ši diena man buvo apreiškimas, – sako Jaakko Blombergas. – Aš supratau, kad legalu ne tas, kas leidžiama, o tas, kas jau padaryta“.
Spintų valymo diena, 2012
Vieną dieną Jaakko „Facebook“ perskaitė: „Mano namuose tiek daug daiktų! Kodėl nėra dienos, kada galėtue išsivaduoti nuo visko, ko nereikia?“ Jam kilo mintis surengti spirtų valymo dieną, kuomet kaimynai galėtų šalia namų pasikeisti ar su kelis eurus parduoti nebereikalingus daiktus. Kai apie akciją buvo paskelbta socialiniuose tinkluose, susirinko šimtai žmonių, tūkstančiai paspaudė „like“ mygtuką. Kai jie atidarė ekspromtu suorganizuotą turgų, prisistatė ir policija, mat leidimas nebuvo duotas. Tačiau bausti nebuvo ką, nes nebuvo oficialių organizatorių.
Saunos diena, 2016
Nors Suomijoje trims suomiams tenka viena sauna, vis dėlto ne visiems ir ne visuomet jos prieinamos. O pertis norisi! Todėl buvo sumanyta, kad kartą per metus miestiečiai, kurie turi saunas, jų duris atveria ne tik kaimynams ir bičiuliams, bet nepažįstamiesiems. Tačiau to buvo negana – mieste išdygo iš po ranka randamų priemonių suręsta sauna. Nereikia nė pridurti, kad ji buvo pastatyta be jokio projekto ir be privalomo leidimo. Tiesa, valdžia vis nugriauna pašiūrę, bet vietoj jos iškyla kita, nes žmonės joje noriai lankosi. Jis neseniai pradėjo Pirtis dieną. Jis sako, kad žmonės eidavo į viešąsias saunas. „Šiandien daugelis turi savo saunas, bet mes norime, kad atgytų bendros prakaitavimo tradicijos“, – juokauja Jaakko.
Vakarienė po Helsinkio dangumi, 2012
„Miestuose žmonės nepažįsta vienas kito ir nesikalba“, – sako Jaakko. Kad taip nebūtų jis sumanė surengti vakarienę po Helsinkio dangumi. Už kelių šimtų metrų ilgio stalo vienoje didžiausių prekybos gatvių Pohjoisesplanadi, sėdėjo ir valgė tūkstantis žmonių! Jie netgi gėrė alkoholį, nors Suomijoje gatvėje tai draudžiama daryti. Tačiau policija prieš tokią minią užmerkė akis, mat vakarienei miesto centre Jaakko pasirinko
Helsinkio įkūrimo dieną: „Kas gali uždrausti žmonėms valgyti ir gerti tokią svarbią dieną?“ Be to, buvo sustabdytas eismas – gatvė, kuria nepaliaujamai rieda automobiliai, tapo žmonių gatve.
Daugiau gatvės meno, 2009
Helsinkiui trūksta dažų! Tai buvo akivaizdu žiūrint į pilkas daugiabučių sienas. Gatvės menininkų ištapytas sienas Jaakko buvo matęs Londone ir Berlyne, bet jo mieste tokios meno rūšies nebuvo, – 1998-2011 metais Helsinkyje buvo 0 tolerancijos grafičiams. Net Kallio rajonas, kuris buvo tarsi studentams ir menininkams, atrodė neįprastai sterilus. Štai todėl Jaakko sukūrė „Facebook“ grupę ir paskelbė, kad Helsinkyje trokšta gatvės meno. Jo įrašu per kelias valandas buvo padaryta tūkstančius kartų ir tai buvo priežastis pradėti spausti administraciją. O ji nepasidavė. Galiausiai 40 tūkst. EUR jis gavo iš Suomijos kultūros fondo ir ne tik liūdni namai pakeitė veidą, bet ir aikštės.
