Kai nuvažiuoji į Vidurio Rytus, arabų šalis, pasaulis ima atrodyti kitaip. Tokios kelionės moko tolerancijos. „Kartais pagalvodavau, ką veikiu šioje šalyje – balta, žydromis akimis, neuždengtais plaukais, viena ir dar fotografė. Arabų akimis – didžiausias blogis, koks tik gali būti moteryje. Tokiomis minutėmis atrodydavo, kad esu tarp žemės ir dangaus. Juokingiausia, kad gyvenau rajone Um al Hamam, iš kurio, pasirodo, yra kilę daugiausia teroristų“, – prisimena fotografė Vilma Samulionytė, pusantrų metų praleidusi Saudo Arabijoje.
Ieškant darbo
Vilma į Saudo Arabiją pateko beveik atsitiktinai. Ji mokėsi Prahos dailiųjų menų akademijoje, Kino ir televizijos fakultete (FAMU), o už studijas reikėjo mokėti – per metus apie 7 tūkst. eurų. Taigi, mergina dairėsi darbo, o po ranka pasipainiojo skelbimas – Saudo Arabijos sostinėje Rijade siūloma vieta fotografei, mat vyrai ten negali fotografuoti moterų. Be galybės sudėtingų techninių reikalavimų, fotografei buvo iškelta ir konfidencialumo sąlyga – nė viena nuotrauka negali iškeliauti už studijos sienų, viskas, kas nufotografuota turi būtų įrašyta, supakuota ir atiduota klientėms. Kontraktas sudarytas 18 mėnesių.
Nors susidūrimai su nepažįstamu ir sunkiai suprantamu arabų pasauliu merginai prasidėjo nuo pat ambasados, tačiau savo situacijos keblumą ji pirmąkart suvokė tik lėktuvui nusileidus Rijade.
„Oro uoste pilna žmonių, bet nė vienos moters. Aš apsirengusi europietiškai. Niekas man nieko nesakė, bet pajutau nesuvaldomą norą greitai gretai bėgti iš ten, – prisimena Vilma. – Nerukus suskambo telefonas, mano darbdaviai sako: neišsigąsk, iš tavęs paims pasą, o atiduos tik kai išeisi iš oro uosto. Pasirodo, moteris išleidžia pro kitus vartus, nei vyrus, mat jas pasiima mahram, t.y. globėjas. Nė viena moteris negali išeiti į lauką be mahram“.
Vilmos darbdavė pasirodė beesanti turtinga moteris Madeha al Ajroush, kuri Rijade, mieste su keturiais milijonais gyventojų, turėjo fotografijos studiją. Madeha į darbą ėmė tik fotografes europietes, nes fotografavo princeses ir jų šeimų narius. O tokių šioje šalyje įvairių šaltinių duomenimis yra nuo 3 iki 10 tūkstančių. Vilmai buvo parūpinta asistentė filipinietė. Studijoje dar dirbo jemenietė. Fotografė buvo apgyvendinta trijų kambarių bute, už kurį mokėti nereikėto, turėjo vairuotoją indą, kuris vežiodavo į darbą. Vienintelės merginos išlaidos – nusipirkti maisto, o jis ten labai pigus. Na, jei įsigeisdavo pasilinksminti, tai buvo įmanoma padaryti tik ambasadose. „Linksmiausios“ ambasados buvo vokiečių, amerikiečių ir kanadiečių, bet už bilietą į vakarėlį tekdavo pakloti apie 40–50 eurų.
Bet grįžkime prie studijos: nors Madeha buvo turtinga ir turėjo savo verslą, Vilma mano, kad už ją dokumentuose vis dėlto pasirašydavo vyras arba tėvas, mat atsakomybę prisiimdavo jie. Lygiai taip pat, kaip moteriai panorėjusiai dirbti arba keliauti – privalu iš vyro gauti sutikimą.
„Kai atvažiavau, Madeha aprodė studiją, o po to sako: „Turime žurnalų, norėtume, kad nuotraukų kokybė būtų tokia pati, kaip juose“, ir ištraukia „Vogue“. Man net akys iššoko ant kaktos. Galvoju, ar ji bent nutuokia, kad ten dirba geriausi pasaulio fotografai ir kokią aparatūrą jie turi. Ką beliko daryti: norite, kaip „Vogue“, bus“, – juokiasi prisiminusi darbo pradžią fotografė.
Tiesa, prisipažįsta, kad kartais prieš fotosesiją pasitreniruodavo statydama šviesas, foną. Pati šeimininkė gerai komponavo, šiek tiek mokėjo fotografuoti, tačiau tarp techninių dalykų pasiklysdavo. Nepaisant to, drąsiai vadovavo Vilmai.
Fotosesijai būdavo skiriamos trys valandos. Princesės atsinešdavo daug rūbų, persirenginėdavo, ilgai pozuodavo. Vilma juokiasi prisiminusi, kad klientėms pagrindinis gerų nuotraukų kriterijus būdavo jų pačių grožis. O grožį joms sukurdavo kosmetika, – prisidažydavo tiek, kad būdavo sunku įžvelgti jų bruožus. Tai, kad suknelė per maža arba neskoninga, joms nerūpėjo. Žinoma, tokios moterys žvairai žiūrėdavo į Vilmą, kuri iš viso nenaudojo kosmetikos.
„Jos grožiui skiria labai daug dėmesio ir dažnai apie tai šneka: „oi, kokia ji graži, o šitas vyras, gražesnis už šį, o štai ji gražesnė už savo vyrą“, – pasakoja fotografė.
Nepaisant to, Vilmai pavyko padaryti neblogų nuotraukų, deja, jų negalėjo parsivežti. Koranas neleidžia vaizduoti žmogaus, vadinasi, ir fotografuoti nelabai legalu. Vis dėlto fotografė pastebi, kad islamo nuostatos keičiasi ir dabar žmonės fotografuojasi, tik stengiasi, kad nuotraukos nepatektų svetimiems žmonėms.
Laisvė arabiškai
Vilma padarė dviejų moterų su čadromis nuotraukas ir eksponavo jas parodoje Vilniuje. Pasirodo, šios moterys specialiai pozavo ir sutiko, kad nuotraukos bus rodomos viešai.
Vilma pastebi, kad arabų visuomenė nėra tarsi išdrožta pagal vieną kurpalį. Žinoma, vienoje pusėje sudėliota tai kas gerai, kitoje – kas blogai, bet aplink šiuos du polius yra didžiulis margumynas papročių, tabu ir net laisvių. Fotografė net ironizuoja: kai daug uždrausta, norai dideli. Todėl kartais noras daryti tai, kas uždrausta, tampa netgi absurdiškai didžiulis ir nebegalvojama kas iš to išeis. Na, pavyzdžiui, europiečių laisvė jiems asocijuojasi su laisve tapti prostitute, tai tarsi hedonizmo išraiška: „Bandžiau aiškinti, kad laisvė nėra tai, kad gali gerti kol apsivemi, arba mylėtis su kiekvienu sutiktuoju. Tai kvailystė. Beje, tai ir daro atvykę į Europą arabai. Bet joms buvo sunku tai suprasti.“
Neretai religiniais draudimais manipuliuojama. Na, kad ir visuomenės nuostata, jog žydraakė moteris iš Europos, atvykusi į Saudo Arabiją be vyro, yra labai bloga. Tačiau, kai vyrai važiuoja savaitgaliui į Bahreiną ir užsisako kambarį su mergaitėmis, o grįžę namo keliskart per dieną meldžiasi, yra gerai.
Moterims, žinoma, galioja kitos taisyklės: „Gyvenime neesu kalbėjusi su draugais apie moters nekaltybę arba seksą prieš vestuves. O ten tai kasdienė tema, – prisimena keliautoja. – Skridau Kalėdų. Pasitaikė, kad šalia prisėdo jaunas vyrukas, išsikalbėjome, o jis, kad tėkš man: „Noriu, kad mano žmona būtų nekalta“. Kaip bebūtų išsilavinęs ir ko bebūtų matęs žmogus, šita tema jiems šventa.“ Kita vertus, net ir uždaroje visuomenėje ne tik vyrai, bet ir merginos susiranda būdų, kaip pasilinksminti ir net išsaugoti nekaltybę.
Bet ten nėra teatrų ir kino, o į kavinę moteris gali nueiti tik su vyru. Visa ši sistema sugalvota tam, kad nesusitiktų priešingų lyčių žmonės. Tradicinėse šeimose netgi namie vyrai su moterimis kartu nevalgo. Kodėl? O gi – moteris prieš vyrą turi būti graži, o kai valgai, visko gali nutikti.
„Su padorumais ir nepadorumais ten tokia košė užmaišyta, kad ir jie patys ne visuomet susigaudo“, – tikina Vilma ir priduria, kad skleidžiama ir daugybė legendų, na, kad ir „neik į gatvę viena. Pagaus, išprievartaus, nužudys ir užkas dykumoje“. Vilma vaikščiojo viena, fotografavo, tiesa, ant europietiškų drabužių užsimesdavo abają, – tai juodas ilgas, tarsi suknelė, drabužis, – bet visuomet būdavo vienplaukė.
Ilgas valandas ji praleisdavo su bendradarbėmis kalbėdamasi apie religiją, papročius. Neišvengta ir terorizmo temos. Teroristus, kurie sprogdina, žudo žmones, jie laiko nukrypimu. Beje, Osama bin Ladenas, nors yra iš labai turtingos, žymios Rijado šeimos, išvarytas iš šalies ir iš jo atimta pilietybė. Kita vertus, Saudo Arabija suteikė prieglobstį Ugandos diktatoriui Idis Aminui. Jis savo paskutines dienas nugyveno Džedoje.
Dažnai arabai nė nežino žodžio „terorizmas“ prasmės. Bet mes irgi nelabai suvokiame jų terminų. Štai, kad ir džihadas, pasirodo, esąs visai ne tai, ką mes įsivaizduojame, o bet kokia kova su yda. Pavyzdžiui, mėgsti šokoladą, bet jis kenkia, taigi, nevalgydamas jo, darai dižhadą.
„Man jie pasirodė labai jauni, nesubrendę savo mentalitetu. Viskas jų galvose tarsi sudėliota į lentynėles: tai gerai, o tai – blogai. Ir tokį požiūrį lemia religija“, – apibendrina pašnekovė.
Turistų nelaukia
Vilma tikina, kad vienam turistui į Saudo Arabiją patekti neįmanoma, tik su organizuotų keliautojų grupe. Tačiau ir nėra ko, – vienam atvykus į šalį vakarais tektų sėdėti viešbutyje. Taigi, jei jau mirtinai norisi aplankyti šį dykumų kraštą, galima pasirūpinti darbo kontraktu arba įsiprašyti į svečius. Jei esate musulmonas, galite atvykti kaip piligrimas. Beje, tik tokiu atveju pavyks pamatyti Meką. Per dykumą vedantis kelias staiga išsiskiria – musulmonams tiesiai į šventąjį miestą, o kitatikiams – pro šalį.
Ką veikti kitiems? Saudo Arabija plyti prie Raudonosios jūros, palei pakrantę yra keletas nardymo centrų. Netoliese – Džeda, miestas su nuostabiu senamiesčiu, namais raižytais balkonais. Bet ten gyvena neturtingos afrikiečių šeimos. Viskas taip apleista, kad darosi neramu.
Vidury dykumos yra antrasis seniai išnykusios tautos nabatėjų miestas Madain Saleh. Labai panašus į Petrą Jordanijoje.
Rijadas senas, tačiau aštuntajame dešimtmetyje jį užplūdo statybų banga. Kadangi arabai mano, jog viskas, kas sena – nevertinga, dažnai griauna senuosius namus ir stato dangoraižius. Net muziejuose vertybės, ypač iki islaminio laikotarpio, nelabai saugomos. „Net kai žmogaus, paklausi apie jo šaknis, atsako: „Ai, tai buvo seniai, dabar yra kitaip“, – apgailestauja Vilma ir priduria, kad vaikščiojant po Rijadą jai kildavo mintis, kad patys gyventojai, jo nėra atradę, nes nesvarbu, kaip jis atrodo.
„Tai neturistinis pasaulis. Manau, yra daug kitų šalių, kurias verta norėti aplankyti. Atvažiavęs per savaitę nieko nesuprasi, o ir pamatysi nedaug. Per pusantrų metų arabų namuose buvau tik tuomet, kai to prireikdavo dėl darbo. Nesusiradau ir draugų, nes esu balta, nesidengiu“, – pataria Vilma.
2010.
Nuotraukos: Unsplash ir Pxhere.