ROŽĖMIS KVEPIANTI TURKIJA -

Papusryčiavę viešbutyje važiuosime į Buldaną – tekstilininkų sostinę, kur iki šiol meistrai rankomis audžia medvilnę, šilką, liną. 68-erių Selahattinas šio amato pamokys ir mus. Austi jis išmoko iš mamos būdamas vos 8-erių. Sutiksime ir meistrų, kurie dirba modernesnėmis priemonėmis nei Selahattinas. Gal norėsite įsigyti jų rankų darbinių – užuolaidų, patalynės, drabužių, rankšluosčių?

Buldanas turi dar vieną garsenybę – simitus. Tai riestainiai, kuriuos kasdien valgo kiekvienas Turkijos gyventojas – 80 mln.gyventojų – 80 mln.iškeptų simitų kasdien! Nors šie riestainiai kepami visoje šalyje, turkai žino, kad Buldane jie – geriausi. Ragausime simitų garsiausioje miestelio arbatinėje ir, žinoma, užgersime turkiška arbata, – taip, kaip daro visi šios šalies žmonės. Apžiūrėsime senojo miestelio spalvotus namus, kurių, laimei, dar nesugadimo „restauracija“. Pietums – vietiniai patiekalai!

Tuomet šoksime į autobusą ir važiuosime į Tripolį*, – ne tą, kuris Libijoje, o prie Meandro upės, – tačiau ne mažiau garsų. Šis miestas galybę pasiekė romėnų laikais, tad bus proga pasigrožėti romėnų architektų gerbėjimais, jų stiliaus ir proporcijų jausmu. Tripolį iki šiol aktyviai tiria archologai, prieš pora metų čia jie rado 2 tūkst.metų senumo alyvuogių spaudyklą, o pernai – gerai išlaikusį net 32 metrų ilgio fontaną. Pakeliui į Pamukalę pravažiuosime daugybę sodų, kuriuose žmonės augina figas ir vynuoges. Gal sustosime pasilabinti su jais?

Pavakary, kai saulės spinduliai taps nebe tokie aštrūs ir namo išvažiuos dauguma didžiuliais autobusais atvykusių turistų, leisimės į Hierapolį* – milžinišką antikinio pasaulio miestą! Lankysime vieno iš dvylikos apaštalų – Šv. Pilypo kapą, maudysimės Kleopatros baseine. Brisdami tūkstančius metų čiurlenančiais upeliais ir klausydamiesi šilto vėjelio saulę miegop palydėsime ant Pamukalės* balto travertino terasų. Pažiūrėti šio gamtos stebuklo atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Laisvu laiku vakarieniausime ir gurkšnosime vyną viename iš žavių restoranėlių.  Nakvynė viešbutyje Karahaite.

Po pusryčių laukia rožių laukai, besidriekiantys dešimtis hektarų. Padėsime šių nuostabių augalų agintojams skinti kvepiančius žiedus ir vešime juos į eterinio aliejaus spaudyklą. Meistrai žadėjo parodyti kaip senais aparatais, kuriuos naudoja ne viena rožių augintojų karta, distiliuojami žiedai ir studijuosime kaip veikia šiuolaikiniai distiliavimo aparatai. Pietausime kartu su rožių augintojais. Ir iki vakaro patys išmoksime išgauti brangius kvepiančius lašus, pagal senuosius turkų receptus gaminti kūno priežiūros priemones ir ką pagaminę parsivešime namo. Bet – svarbiausia – nersime į rožių žiedlapius tarsi vandenį!

Vakarienė lauks pas svetingus šeimininkus, o po jos laisvu laiku virsime rožių uogienę, eisime apžiūrėti kaimo sodų!

Naktis pensione Kujudžake.

Kelsimės labai anksti – su aušra turime suspėti į Bagioreno kaimą. Saulei tekant  suskinti rožių žiedlapiai didžiuliuose krepšiuose asilais atkeliauja į kaimo aikštę, kur atvažiuoja žiedlapių pirkliai. Sėkmingai pardavę derlių eisime pas rožių augintoją turkiškų pusryčių, – neapsakoma patirtis! Pasisotinę pėdinsime į kalnų apsuptą žavų Barla miestelį. Šniuktinėsime po gatves, gersime arbatą, pietausime. Pavakary grįšime į Egirdirą, kad apžiūrėtume miestelį ir sužinotume jo istoriją, patirtume kaip jo žmonės gyvena dabar.

Vakarieniausime vėl pensione. Jo šeimininkas – neprilygstamas žuvų patiekalų specialistas. Smalsu, kuo šįkart vaišins? Gal vėžiais, gal karpiais? Laisvu laiku – maudynės ežere ir vakaro arbata miestelyje.

Naktis pensione Egirdire.

Pusryčiausime terasoje, žiūrėdami į iki horizonto nutolantį ežerą ir kalnus. Deja, teks atsisveikinti su šiuo gamtos kampeliu ir jame palikti dalelę širdies. Kilsime namo iš Ispartos oro uosto. Į kitą lėktuvą teks persėsti Stambule. Vilnių pasieksime apie 19 valandą.