Du kartus per savaitę lėktuvai iš Vilniaus leidžiasi senojoje Kolchidės sostinėje, o dabar – trečiajame pagal dydį Sakartvelo mieste Kutaisyje. Kutaisis dar neišlepintas turistų. Primena nedidelį tingų Pietų miestelį, kuriame žmonės gyvena kaip įpratę tūkstančius metų.
700 metų giesmė
Kelionių vadovai pabrėžia, kad Kutaisio senamiestyje išlikęs viduramžių gatvių tinklas. Tačiau man smalsu pamatyti vieną iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo architektūros paminklų.
XI a. pradžioje pastatyta Bagrato katedar rymo ant kalno viršūnės. Iš kur bežiūrėsi, pamatysi jos kupolo smailę, kyšančią tarp medžių. Nors osmanų invazijos metu bažnyčia buvo nuniokota, tačiau vis tiek įspūdinga senomis freskomis.
Prie katedros mus pasitinka keli vyrai. Pasipuošę tautiniais drabužiais. Jų rankose muzikos instrumentai.
„Pagiedosime jums XI amžiaus giesmę“, – sako vadovas.
Po Bagrato katedros skliautais suskamba keli akordai. Prie vieno giedotojo, prisijungia kitas, trečias, ketvirtas. Erdvė prisipildo virpesių, visus kampus užpildo dievo verta giesmė. Pamirštu viską aplinkui.
Vėliau jie užveda dar vieną giesmę ir dar vieną, – giedamą jau 700 metų. Svanetijos kalnuose, Ulišo kaimelyje ji giedama tik kartą per metus, gegužės pabaigoje, kai švenčiausia ikona išnešama į lauką.
Vyrai gieda iš atminties, atidžiai klausydamiesi vienas kito. Natų nėra, ir niekas jų neužrašo. O kam mėginti? – šypsosi jie. Juk vis tiek neužrašysi, – reikia girdėti. Jei negirdi – negiedosi. Taip giesmes viena karta perduoda kitai. Suprantu ir tai, kad norint giedoti, reikia ne tik girdėti, bet ir būti kartvelu.
Žemyn upe
Nors Kutaisis vienas seniausių pasaulio miestų, dauguma pastatų čia išlikę iš XVII–XVIII ir vėlesnių amžių. Geriausia į juos dairytis plaukiant Rioni upe. Su „Kutaisi rafting“ darbuotojais galima leistis plaustais. Nors maršrutas per miestą tėra vos 4 kilometrų ir tinka visiems „žaliems“, tačiau įspūdžių daug – upės tėkmė visus metus spitri, kraują pakaitina smagūs slenksčiai.
Kai tėkmė sulėtėja ir nereikia smarkiai irkluoti, galime ramiai pasidairyti į senus, dažnai apgriuvusius namus, kurių balkonėliai kone kabo ant upės. Kažkas juose vis dar gyvena. Valdžia parengė projektą sutvarkyti paupius ir pritaikyti turistams. Baugu, kas liks iš senųjų namų.
Patyrusiems irkluotojams „Kutaisi rafting“ kompanija siūlo plaukti ne tokiomis draugiškomis upėmis. Kartais jie organizuoja 10 dienų programas – plaukimas įvairiomis upėmis skirtinguose regionuose, ekskursijos, žygiais į kalnus ir, žinoma, piknikai bei Sakartvelo vynas.
„Svarbiausia – saugumas. Iš pradžių plaukiame nesudėtingu maršrutu, antrosios kategorijos upe, kad įsitikinčiau, ar tikrai žmonės moka irkluoti. Vėliau persikeliame į sudėtingesnes upes“, – kai šlaput šlaputėliai, bet laimingi išsiritame ant kranto, sako „Kutaisi rafting“ vadovas Toma Pruidze.
T. Pruidze yra profesionalus irkluotojas, raftingo mokytojas Kutaisio sporto mokykloje ir instruktorius. Anksčiau jis dalyvavo čempionatuose kaip baidarininkas, o nuo 2009-ųjų ėmė mokytis raftingo. Dabar jis ir jo komanda yra sertifikuoti Tarptautinės raftingo asociacijos nariai.
Turgaus spalvos
Raftingas – nauja sporto rūšis Sakartvele, tačiau tai nereiškia, kad plaustais niekas neplaukdavo.
T. Pruidze pasakoja, kad anksčiau, kai nebuvo kelių, valstiečiai pasigamindavo medinius plaustus, sukraudavo ant jų visa, kad užauginę ir pagaminę, leisdavosi jais iki Kutaisio. Ten parduodavo ne tik gėrybes, bet ir plausto medieną, o patys pėsčiomis grįždavo į kaimus.
Turgus Kutaisyje veikia nuo XVIII amžiaus. Didžiuliame sename pastate. Ir čia žmonės, kaip ir daugelį amžių jų pirmtakai, parduoda maistą. Jį vis dar gamina pagal senus, iš protėvių paveldėtus receptus.
Kiekvieną čia užsukusį visų pirma pasitinka neapsakomas Sakartvelo prieskonių kvapas. Pardavėjui reikia pasakyti, ką ketinate gardinti ir jis čia pat iš gausybės maišelių supilstys ypatingą, tik jam vienam žinomą mišinį. Tačiau – nepasigailėsite.
Didžiulė turgaus salė skirta prekiautojais sūriais. Jei bandysite aiškintis, iš ko ir kaip jie pagaminti, ir su kuo valgomi, galite įstrigti ilgam. Daržovių skyriuje prekiaujama ne tik šviežiomis, bet ir raugintomis daržovėmis, čia pat jums pripils ir miltų maišiuką. Kokių norite? Kvietinių, miežinių, o gal kukurūzų?
Akys raibsta nuo čurčelų. Šiuos saldumynus su graikiškais riešutais dabar kartvelai gamina ne tik iš vynuogių, bet ir kitų uogų bei vaisių – obuolių, trešnių, vyšnių, kivių… Ir spalva jų skiriasi.
Viena ponia primygtinai reikalauja, kad paragautume jos naminio brendžio ir puola vardyti kokių dar stipriųjų gėrimų gali pasiūlyti.
Mėsos skyriuje kalnai skerdienos. Kiekvienas pardavėjas paklaus – ką gaminsi ir tinkamai mėsą supjaustys. Teliks tik į puodą versti, ar ant iešmo smeigti.
Šašlykas? O gal mtsvadi?
Mes perkame kiaulienos šašlykui. Taip bent mes įsivaizduojame patiekalą, kurį gaminsime, bet mūsų palydovas Nikolozas sako, kad kepsime ne šašlyką, o mtsvadi. Tam reikia šviežios kiaulienos. Tai reiškia, kad kiaulė turi būti paskersta šią dieną.
Prašome šonkaulių. Pardavėjas juos kruopščiai sukapoja maždaug 5–8 centimetrų gabalėliais, o Niko vėliau dar įpjaus ir iš viršaus.
Niko jaukiame „Eureca“ viešbutyje, kuris įsikūręs ant kalno pakeliui į Bagrati skardžio, neša prie kepyklos du didžiausius ryšulius vynuogienojų. Turime sodelį su lauko virtuve, kepykla ir pavėsine. Apačioje šniokščia Rioni ir miestas – kaip ant delno. Šiąnakt miegosime jaukiuose kambariuose, kuriuos aprodo maloni šeimininkė.
Niko tvirtina, kad vynuogienojai ypač tinka mtsvadi – greitai sudega ir skleidžia tolygų karštį, suteikia mėsai ypatingo kvapo.
Kol vynuogienojai dega, Niko kruopščiai sumauna mėsos gabalėlius ant iešmo, tada dar kruopščiau barsto druska. Ir kelia iešmus ant žarijų. Jokių prieskonių, jokio marinato. Mes netikime savo akimis.
Kai mėsa apkepa, Niko apverčia iešmus ir ima laistyti mėsą raudonuoju vynu. Tada dar pakepa. Galiausiai suverčia į didelį dubenį su šviežiai pjaustytomis svogūnų galvomis. Viskas.
Valgome su daržovėmis ir duona. Užgeriame, žinoma, vynu. Ir dairomės po naktinį Kutaisį. Ten apačioje šviečia senamiesčio žiburiai, akį rėžia Raudonasis tiltas, – taip jį vadina vietiniai dėl raudonų šviesų, kuriomis jis apšviečiamas naktį.
2019