Tai – ne koks apžvalgos ratas, kaip Londone, skaitmeninių projektų bendruomenė, kaip Saufhamptone, pastatas ar daiktas. Tai žmogus – Ara Güleras, kuris visą savo netrumpą gyvenimą, net 90 metų (!) fotografavo gimtąjį Stambulą. Gimęs kaip Aramas Terteryanas, jis buvo vienas iš nedaugelio Turkijos fotografų, kurio darbus žinojo pasaulis.
Į fotografijos pasaulį Ara atėjo neatsitiktinai – tėvas turėjo vaistinę tuomet moderniausio Stambulo rajono Beyoğlu širdyje – Grand rue de Pera (dabar Istiklalis). Tarp išsilavinusio vaistininko draugų buvo daug menininkų. Tuomet visi iš proto ėjo dėl kino, tad Ara dar studijuodamas universitete, beje, ekonomiką, dirbo kino studijose, net vaikščiojo į dramos kursus, kuriuos rengė modernus turkų teatro įkūrėjas Muhsinas Ertuğrulas. Bet vieną dieną, būdamas vos 22-ejų, viską metė ir įsidarbino laikraštyje. Nuo to laiko jo karjera kilo – tapo Amerikos „Time-Life“ pirmuoju korespondentu Artimuosiuose Rytuose, po to ėmė fotografuoti „Paris Match“, „Stern“ ir „The Sunday Times“. Buvo 6-ojo deš.pabaiga. Pasaulis žavėjosi Henrio Cartier-Bressono ir Marco Riboudo nuotraukomis. Šie bičiuliai Arą įtaisė į „Magnum Photos“ agentūrą. Aros nuotraukomis buvo iliustruojamos žymių autorių knygos, rodomos parodose visame pasaulyje.
Jis tikėjo, kad fotografija turėtų įamžinti žmones, jų gyvenimą ir ypač jų kančias.
Güleras keliavo po Iraną, Kazachstaną, Afganistaną, Pakistaną, Indiją, Keniją, Naująją Gvinėją, Borneo ir, žinoma, po Turkiją. Aštuntajame dešimtmetyje jis fotografavo politikus ir menininkus. Jo sąraše Indira Gandhi, Maria Callas, John Berger, Bertrand Russell, Willy Brandt, Alfredas Hitchcokas, Ansel Adams, Imogen Cunningham, Marc Chagall, Salvador Dalí ir Pablo Picasso. Vis dėlto, fotografijos kritikai teigia, kad nė viena jų neprilygsta jo nespalvotiems Stambulo vaizdams.
Ara save vadino vaizdų istoriku. „Kai fotografuoju Aya Sofiją, svarbiausias yra pro šalį einantis žmogus, nes jis simbolizuoja gyvenimą“, – sakė jis.
Jis tikėjo, kad fotografija turėtų įamžinti žmones, jų gyvenimą ir ypač jų kančias. Jis teigė, kad ji turi atspindėti tik realybę. Ara buvo fotoreportažininkas, fotografija kaip menas jam buvo bevertė. Vis dėlto, kitiems jo nuotraukos buvo meno kūriniai.
Ara mirė 2018 m. spalio 17-ąją, nuo infarkto. Bičiuliai pasakojo, kad ilgus metus jis kentėjo nuo inkstų nepakankamumo ir buvo pririštas prie dializės aparato. Bet tai netrukdė jam krėsti pokštus.
Aros archyvą sudaro daugiau kaip 800 tūkst. kadrų. „Bomontiadioje“, apie kurią rašiau prieš porą dienų, atidarytas Aros Gülero muziejus (Birahane Sokak No:1 Şişli/Istanbul). Nors jis vos poros kambarėlių, tačiau padeda suvokti Aros talento didybę. Dabar eksponuojamos jo 1961–62 m. darytos nuotraukos Geyre kaime, kuriame archeologai atrado senovės Graikijos miestą Afrodiziją, – atrado, atkasė ir paliko…
„Aš praleidau galybę laiko ieškodamas gero kadro. Užkopiau į kalvą, ketindamas nufotografuoti užtvanką. Staiga, besileidžiančios saulės spinduliai nudažė vandenį aukso spalva, dangaus mėlynė pagilėjo, o pro šalį plaukiantys debesys pabalo. Pirmąkart gyvenime padėjau kamerą į šalį ir ėmiau tik stebėti“.
