Sakartvelo rytuose plytinčios Kachetijos istorija paini – nuo VIII a. pabaigos buvo nepriklausoma kunigaikštystė, XI а. pradžioje įjungta į suvienytą Sakartvelo karalystę, bet mažiau kaip po dešimties metų vėl atskilo. Tada vėl pateko į Sakartvelo sudėtį, vėl atskilo, taip iki XX a. pradžios. Dabar Kachetija Sakartvelo briliantas, mat, Alazani slėnis, – geriausių šios šalies vynų gimtinė. Tačiau čia verta keliauti ne tik dėl vyno.
Kvailos avys
Mūsų kelias suka į Rytus. Aukštų kalnų nebematyti, bet platėja laukai, daugėja vynuogynų. Staiga kelią pastoja avių banda, – susiglaudę šonais šimtai jų bidzena keliu. Automobiliai joms nė motais, klauso tik milžiniškų šunų, kurie, pastebėję, kad kuri suka ne į tą pusę, užbėga jai už akių. Gesiname variklį – vis tiek šios lavinos neįveiksime – ir lipame lauk.
Kartu su avimis lėtai pėdina kelios karvės, laigo veršeliai, atrieda arklio traukiamas vežimas su įvairiausiais rakandais ir iš paskos – keli vyrai ant žirgų.
„Jie į ganyklas gena avis, – į mano nebylų klausimą mostelėjęs ranka vyrų link, atsiliepia mūsų vadovas Nikolozas Belurava. – O Vakarų Sakartvele karvės ir kiaulės vaikšto laisvos – pačios išeina iš namų ganytis ir pačios pareina – jos ten išsilavinusios.“
Kol mes kikenam iš išsilavinusių kiaulių, priartėja pusamžis vyras su ilga lyg iš lazdyno išlaužta lazda rankoje.
„Gamardžoba“, – sako.
„Gamardžoba, gamardžoba“, – atsiliepiame.
57-erių Levanas Azikuris kadaise studijavo technologijos universitete, tačiau prasidėjo karas, nebereikėjo inžinierių, tad jis grįžo pas tėvą prižiūrėti avių. Nuo to laiko gyvena iš šių mielų gyvūnų – melžia, gamina sūrius, kerpa vilną. Jis pasiturintis žmogus – ir mažas ėriukas ir didelė avis, kuri sveria apie – 30 kg, kainuoja 200 larių, – apie 70 eurų. O jo bandoje daugiau kaip tūkstantis.
Kiekvieną pavasarį Levanas gena avis į Tušetiją trims mėnesiams, o rudenį pargina namo į Alazanio slėnį prie Achmetos.
Kiekviena šeima Tušetijoje turi savo namus, giminės gyvena kaimais. Levano šeimos ganyklos yra 2700 metrų aukštyje. Žiema ten šalta – neišgyvensi, o žemumoje visus metus žaliuoja žolė, tad nė šieno avims nereikia ruošti. Sako, hektare pievų žiemą gali prasiganyti 2–3 avinai su šeimomis. Vienas avinas turi 30 avelių. Diskriminacija, – juokaujam. Levanas teigia žemės turįs nedaug – 300 ha, tad negali plėsti ūkio. O kiek yra daug? Kiti turi tūkstantį hektarų, – tikina.
Iki ganyklų kalnuose – apie 80 kilometrų. Kai sutikome Levaną, buvo dvylikta diena, kai išėjo iš namų – liko dar 5–6.
Pro šalį išdidžiai pakėlę ragus pratipena keli ožiai. „Jie irgi palaiko tvarką. Lyg vadai eina prieky bandos, o visos avys – paskui juos. Jos juk kvailos“, – aiškina Levanas.
„Bet juk šunys yra! – stebiuosi. Pasirodo, jie svarbiausi kalnuose – gina avis nuo vilkų ir meškų. Milžiniški Kaukazo aviganiai tik iš tolo atrodo mieli. Kartą keli vyrukai sugalvojo pavogti avį – sustojo pakely ir čiupo – po to chirurgai ilgai skutelis po skutelio lopė jų kūnus.
„Ką kalnuose veikiate?“ – klausiu.
„Vaikštinėjame, ilsimės. Turistų pas mus ten – u–u–u–u, kiek! Atvažiuoja žmona, dukra atsiunčia anūkus“, – juokauja Levanas. Iš tiesų darbų daug – melžia avis ir iš pieno gamina sūrius, parduoda juos prekybos centrams.
Imame kone pavydėti tokio gyvenimo: kalnai, tyras oras, natūralus maistas.
„Sūris, mėsa ir pienas. Visa kita perkam – grūdai, pomidorai, agurkai–magurkai ten neauga“, – vėl juokauja Levanas.
Berupšnodamos žolę avys plačiai pasklinda po kažkieno lauką ir mums atlaisvina kelią. Atsisveikinam su Levanu pažadėję kitąmet atvažiuoti į Tušetiją.
Meilės miestas
Kachetijoje, kurios keliais dabar važiuojame, nuo seno garsėja vynuogynais, čia užauginama net trys ketvirtadaliai visos šalies vynuogių, kurios virsta šimtais rūšių nuostabaus gėrimo. Bet apie vyną vėliau – stojame Sakartvelo meilės mieste.
Signagis pasitinka šurmuliuojančia turistų minia. Restauruoti namai. Kone kas antrame vyno rūsiai, vyninės, vyno parduotuvės, – vakarais čia tikrai yra ką veikti.
Neseniai Signagis buvo iš esmės suremontuotas. Ar dabar jis atrodo kaip XVIII–XIX a., anot vietinių, nežinau, tačiau akmenimis grįstos gatvės, iš senovinių plytų ir akmenų dailiai sumūryti namai su raudonų čerpių stogais, akį traukia dailūs balkonėliai… Tvarkinga, išpuoselėta, lyg ne Sakartvele būtum, o kažkur Vakarų Europoje.
Viena vieta man primena Europos balkoną – vietą Dresdeno senamiestyje. Čia Kachetijos balkonas – miestą juosia 4 km ilgio siena su 23 bokštais. Ropščiamės ant jos siaurais senos nebeveikiančios bažnytėlės laiptais, – apie ergonomiką tuometiniai statytojai tikrai nieko neišmanė mūrydami tokias aukštas pakopas! Prieš akis atsiveria žalias Alazanio slėnis, už jo boluoja Kaukazo kalnų viršūnės. Oho! Apačioje pora kachetų siūlo apelsinų sultis ir čurčelą.
Grįždami į miestelio centrą sustojame prie Alazani slėnio pasididžiavimo – seniausio medžio. Platanui jau 900 metų. Stovi išsižergęs miestelio centre, viršutines šakas iškėlęs į 46 metrų aukštį, skersmuo – per 3,6 metro, o jei norėtum apglėbti, rankas reikėtų ištiesti per 12 metrų.
Bet kodėl gi Signagis vadinamas meilės miestu? Pasirodo, santuokų rūmai čia veikia visą parą – gali susituokti kada tik nori, kaip Las Vege.
Šv. Nino šaltinis
Keli kilometrai nuo Signagi yra Bodbė, o ten – Šv. Nino vienuolynas. Nors pagrindinė katedra restauruojama ir aplink voliojasi statybinės medžiagos, aišku iš karto – čia gyvena moterys, – pievelės kruopščiai nupjautos, gėlynai išravėti, o terasoje tarpsta išpuoselėtas daržas. Atsiprašau už seksimą.
Sakartvelo gyventojai į vienuolyną plūste plūsta. Ne dėl žadą atimančių freskų ir ne dėl nuo kalno atsiveriančio vaizdo į Alazani slėnį. Čia palaidota IV a. gyvenusi Šv. Nino. Šia moteriai kartvelai dėkingi už tai, kad jie dabar yra krikščionys.
Kuo Šv. Nino nusipelnė Sakartvelui geriau išklausyti Mcchetoje Sveticchoveli vienuolyne. O Bodbėje klausomės kitos legendos – pasenusi Šv. Nino persikėlė gyventi į atokią vietą ir po keleto metų mirė, – tai turėjo būti apie 332–335 ar net 337 metus. Šv. Nino buvo palaidota netoli savo namų ir nei iš šio nei iš to ištryško šaltinis, o jo vanduo buvo stebuklingas! Žmonės, atsigėrę šaltinio vandens, akimirksniu pasveikdavo, išsimaudę susilaukdavo vaikų.
Daugiau kaip 1700 metų prie šaltinio būriuojasi ir vyrai, ir moterys. Sulaukę savo eilės jie apsijuosia vienuolių duodamom baltom drobėm, panyra į šventąjį vandenį ir, sukalbėję maldą, keliauja namo.
Karaliaus Miriano įsakymu virš Šv. Nino kapo buvo pastatyta Šv. Jurgio – Sakartvelo globėjo bažnytėlė. Netrukus aplinkui ėmė kurtis moterų vienuolynas.
Vienuolyno aukso amžius buvo XV amžiuje – jis tapo populiarus, netgi buvo išrinktas karaliui Teimurazui I karūnuoti. XVII a. čia veikė dvasinė seminarija ir buvo didžiausia Sakartvele religinių knygų saugykla.
Dabar vienuolyne yra dar viena šventenybė – Iverijos Dievo motinos ikona, dar vadinama Saugotoja. Pasakojama, kad IX a. viena moteris, norėdama išgelbėti ikoną nuo vagių, įmetė ją į jūrą. Po 200 metų Graikijos Afono kalno vienuoliai pamatė jūroje ikoną, kurią iškėlęs iš vandens laikė ugnies stulpas. Vienas vienuolis perėjo vandens paviršiumi ir parsinešė ikoną. Tačiau ryte vienuoliai ją rado prie vartų. Vėl parsinešė, o ji naktį vėl paspruko. Galiausiai paliko ją prie vartų ir pavadino Saugotoja. Vėliau ikona buvo pervežta į Bodbės vienuolyną.
Beje, ikona išliko net kai vienuolynas sovietmečiu buvo uždarytas, o ten įrengta ligoninė. Ikona buvo naudojama vietoj operacinio stalo. Sako, kad skalpelių žymės matyti iki šiol.
Karagiozas reikalauja pakasyti
Naktis mus užklumpa pakeliui į Tbilisį. „Ambassadori“ viešbutis milžiniškas. Čia yra ne tik žirgynas, šaudykla, 9 duobučių golfo laukai, bet ir vynuogynai, iš kurių uogų gaminamas puikus Kachetijos vynas.
Viešbutį įsteigti, kaip juokaujama, privertė gyvenimas. Anksčiau šioje vietoje buvo Keburia šeimai priklausanti vyno gamykla. Jie tik eksportui gamino keleto rūšių aukštos kokybės raudonųjų ir baltųjų vynų. Vyndariai ir užsienio šalių verslininkai dažnai lankėsi gamykloje. Po vyno degustacijos jie dažnai pasiliko nakčiai svečių namuose, kur buvo tik 10 kambarių. Lankytojų daugėjo, jiems reikėjo daugiau kambarių. Todėl šeima nusprendė prie snejųjų pastatų pastatyti naujų, tačiau ir jų greit nebeužteko… Netrukus „Ambasadori Kachreti“ tapo 5* viešbučiu su atvirais ir uždarais baseinais, olimpiniu baseinu, teniso kortais ir sporto kompleksu.
Dabar „Ambassadori Kachreti“ viešbučio istorinėje dalyje yra 76 kambariai, o moderniojoje – 106 skirtingų tipų.
Savininkai ryžosi dar vienai avantiūrai – jie investavo lėšų į iki tol Sakartvele neegzistavusią verslo sritį. Netoliese jie įsigijo 25 hektarų plotą ir pastatė profesionalų golfo aikštyną. Jis iki šiol vienintelis Sakartvele. Čia vyksta tarptautiniai turnyrai ir golfo meistriškumo kursai.
Arklidėse mus pasitinka dvidešimt žirgų. Dauguma – vietinių Kaukazo veislių, tačiau yra ir arabiškų, bei kitų užsieninių veislių. Jais jodinėja svečiai. Vaikų laukia pora ponių. O man labiausiai patinka Karagiozas – šnirpščia draugiškai į delną ir reikalauja pakasyti paausius.
2019