„Alachas myli tuos, kurie paiso švaros“, – pagrindinė islamo taisyklė, įtvirtinta Korane. Higienos taisyklių vaikai pradedami mokyti nuo gimimo. Ši tvarka taip įsitvirtina jų galvose, kad jos nevalingai paiso ne tik religingieji, bet ir laisvamaniai.
Pasakojama, kad prieš 1400 metų pranašo Mahometo įprotis praustis prieš kiekvieną maldą, t. y. penkis kartus per dieną, taip paveikė nevalyvus Arabijos pusiasalio gyventojus, kad vėliau jų švara tapo legenda žmonijos istorijoje.
Musulmonų tikėjimas netgi apibrėžia, kaip turi švarintis tikintysis: be apsirausimo prieš maldą, kartą per savaitę prausti visą kūną, kirpti nagus, valyti dantis, dėvėti švarius drabužius ir ne rečiau kaip kas 40 dienų skusti arba išpešioti plaukus pažastyse bei… tarpkojyje.
Visi į mečetę žengia tik kruopščiai numazgoję pėdas, veidą, galvą, kaklą ir rankas iki alkūnių, kad Dievą pasitiktų ne tik švaria siela, bet ir kūnu.
„Švara – pusė tikėjimo“, – teigiama svarbiausioje musulmonų knygoje Korane. Jie įsitikinę, kad švara padeda išsaugoti ne tik sveikatą, bet ir orumą, mat kitus žmones traukia kvepiantis ir tvarkingas asmuo. Todėl kartais turkų siekiamybė apsišvarinti tampa tarsi apsėdimu.
Kiekvienos mečetės kieme pamatysite vandens saugyklą, vadinamą abdest, ir prie jos besiprausiančius vyrus. Moterys prausiasi paslapčia, – joms prausyklos įrengtos tualetuose, – mūsų akimis štai tokia diskriminacijos forma.
Visi į mečetę žengia tik kruopščiai numazgoję pėdas, veidą, galvą, kaklą ir rankas iki alkūnių, kad Dievą pasitiktų ne tik švaria siela, bet ir kūnu. Tad prastų kvapų, tikrai neužuosite, nebent turistų.
Anksčiau prie mečečių būdavo net pirtys. Vieną tokios likučius galima pamatyti, pavyzdžiui, Alanijos pilyje. Ja naudodavosi keliaujantieji Šilko keliu. Specialius batus mečetei irgi fotografavau ten – šiokia tokia egzotika, – paprastai į maldos namus žmonės eina basi.
Į abdestus atiteka puikus vanduo, jei ištroškote, drąsiai gerkite. Pavyzdžiui, Stambule į Suleimanijos abdestą vanduo akvedukais ir požeminiais tuneliais atkeliauja net iš Belgrado miško – keliolika kilometrų.
