Jei esate patyręs keliautojas, neabejoju, kad negriebiate visko, ką siūlo viešbučio kiosko pardavėjas, – visų pirma brangu, visų antra – dažnai yra šlamštas. Tačiau ir ne pirmąkart atvykus į šalį būna keblu susivokti, kas tikrai vertinga, o kas – tik žaisliukas nevertinantiems kokybės.
Pūkai, kuriuos mes dabar vadiname vienu vardu medvilnė, senų senovėje buvo net iš keturių rūšių augalų (lot. Gossypium arboreum, Gossypium barbadense, Gossypium herbaceum, Gossypium hirsutum) ir, tikriausiai, nepriklausomai vieni nuo kitų buvo naudojami tekstilės gaminiams Senajame ir Naujajame pasauliuose.
Pirmosios žinios apie medvilnės panaudojimą yra 7 tūkstančių metų senumo – ją augino Indo upės slėnio gyventojai ir, matyt, iš ten lėtai plito po kitas Centrinės Azijos ir Artimųjų rytų šalis. Aleksandro Makedoniečių laikų keliautojas Megasfenas stebėjosi, kad „yra medžiai, ant kurių auga vilna“.
Turkijoje žmonės medvilnę augina jau 4 tūkstančius metų. Dabar ši šalis – septintoji pasaulyje pagal išauginamos medvilnės kiekį – beveik milijonas tonų kasmet!
Jei turite džinsus, tikriausiai bus pasiūti arba bent dažyti Turkijoje. Tačiau ši šalis garsėja ne tik džinsais. Drabužiai – tik dalis 12 milijardų dolerių pajamų generuojančios industrijos. Mažai matoma, tačiau labai svarbi tekstilės šaka – lovos skalbiniai, rankšluosčiai, kuriuos, visų pirma, perka viešbučiai, užuolaidos. Kita – brangesnioji dalis – kilimai. Tačiau šįkart nekalbėsiu apie kilimus, nes pažvelgę giliau, suprasite, kad Turkijos tekstilė ne tik pramonė, bet ir istorija, menas, net šeima.
1. DENIZLIO AUDINIAI (Denizli dokuması)
Denizlis, kurį neabejotinai pravažiavote, jei keliavote į Pamukalę, yra Turkijos medvilnės audinių sostinė. Beje, Pamukalė išvertus reiškia „Medvilnės pilis“.
Kaip minėjau, Denizlio apylinkėse žmonės medvilnę audžia jau 4 tūkstančius metų. Ir tai įrodyta, – neseniai archeologai rado tokio senumo tekstilės fabrikėlį. Dabar čia stovi milžiniški tekstilės fabrikai, kuriuose audžiami ir neapsakomo grožio bei kokybės audiniai, ir, žinoma, šiek tiek prastesni neišrankiam pirkėjui. Kas vyksta Denilzio audimo fabrikuose geriausiai pasimato, kai apsilankai kasmetinėse tekstilės mugėse, kur susirenka viso pasaulio audinių pirkliai. Patikėkite, pasakyti, kad apsisuka galva, – nepasakyti nieko. Aukščiausios kokybės Denizlio lovos skalbinių galima įsigyti labai brangiose parduotuvėse, tokiose kaip Londono „Harrod‘s“, bet aš šįkart apie tradiciją.
Taigi, iš storų medvilninių verpalų čionykščiai žmonės iki šiol audžia peštamelius (peştamel). Tai rankšluoščiai, kuriuos šimtus metų turkai nešasi į hamamus. Lengvi, puikiai sugeria drėgmę ir pralaidūs orui. Peštameliais ne tik nusišluostoma po pirties, bet ir prisidengiamas kūnas, žmonės juos pasikloja ant kaitinimosi akmens, vadinamo giobek taši (göbek taşı), išvertus – „bambos akmuo“.
Peštamelių rasite daug kur: hamamo prekių parduotuvėse, net Stambulo didžiajame ir Araštos turguose. Kone kiekvienas miestas turi tokių parduotuvių. Pavyzdžiui, Alanijoje rekomenduočiau „Green body“. Ji yra pačiame miesto centre, prie nuolat veikiančio turgaus (Şekerhane mah., Sinanoğlu sok. No13/A 07400 Alanya).
KAIP ATPAŽINTI? Tai bus įvairaus dydžio, įvairaus audimo ir įvairių spalvų, minkšti, malonūs rankšluoščiai, dažniausiai su baltais kutais. Beje, rinkitės ne „žviegiančių“ spalvų, nes tokie bus nudažyti natūraliais dažais – riešutmedžio lapais, žagreniais, žolėmis, šaknimis ir žievėmis.
2. ŠILĖS BEZI (Şile bezi)
Šilė yra nedidelis miestelis prie Juodosios jūros, kur stambuliečiai savaitgaliais važiuoja maudytis. Šilės bezi yra lengvas tarsi vėjas medvilninis audinys, iš kurio siuvamos bliuzelės, suknelės, staltiesės ir patalynės užvalkalai. Nieko nėra maloniau, kaip karštomis vasaros dienomis dėvėti šilės bezi.
Tradiciškai bezi audžia Šilės moterys. Išaudę, skalbia Juodojoje jūroje ir padeda išdžiūti ant paplūdimio smėlio, – panašiai, kaip lietuvės liną.
Geriausia bezi pirkti „Şile Yeryüzü Pazarı“, – Šilės penktadienio ir sekmadienio turguje, bet dabar jų galima rasti visoje šalyje, turguose, kur apsiperka vietiniai žmonės.
KAIP ATPAŽINTI? Tai bus šiek tiek glamžytas audinys, dažniausiai nedažytas, – išbalintas saulėje, paėmę į rankas greičiausiai nepajusite jo svorio. Drabužis gali būti siuvinėtas ar puoštas nėriniais.
3. JAZAMA (yazma)
„Yazma“ reiškia „rašyti“. Tai bus audiniai su įvairiausiais piešiniais ar siuvinėjimais. Tradiciškai – skarelės. Beveik visuomet jos bus ne tik margintos, bet ir apnertos. Atkreipkite dėmesį į vyresnes moteris su tradiciniais drabužiais – jos visuomet ryšės skarelę, kurios nėriniai bus gražiai apgobę veidą.
Pagal piešinius ir nėrinius galima atpažinti iš kokio regiono ta moteris yra. Pavyzdžiui, juodi ornamentai ant baltos medvilnės, – žinok, moteris iš Tokato, ryškiai geltoni audiniai, marginti mėlyna, raudona ir žalia spalvomis – iš Kastamonu.
Jazma galima įsigyti ir vietiniuose turgeliuose, ir audinių parduotuvėse. Esu net mačiusi parduotuvių, kurios prekiauja tik jazma.
Kam jos mums? – tikriausiai, paklausite. Juk perkame dovanų namiškiams. Tad kam iš Turkijos vežti kokį kinišką daiktą, jei galima įsigyti geros kokybės tradicinį. O jau kur panaudoti skarelę, kiekviena moteris ras.
KAIP ATPAŽINTI? Ypač plonos medvilnės skarelė, marginta įvairiais raštais arba siuvinėta, krašteliai nėriniuoti.
4. IKAT (Ikat)
Žodis „ikat“ visai ne turkiškas, o malaizietiškas, kilęs iš „mengikat“. Jis apibūdina ypatinga siūlų dažymo metodą, – prieš dažant siūlai surišami, todėl nusidažo nevienodai. Kai juos suaudžia, išeina unikalaus rašto audinys. Tikriausiai, esate matę uzbekių tautines sukneles. Turkai tokiu metodu anksčiau gamino aukščiausios klasės tekstilės audinius baldams, o dabar tarp hipsterių tai trendų trendas! Drabužiai, batai, rankinės, kepurės, piniginės!..
Ikatas – vienas seniausių tekstilės dekoravimo būdų, iki šiol naudojamas ne tik Turkijoje bei Uzbekijoje, bet ir Rytų Irane, Sirijoje ir Jemene. Kiekviena šalis, žinoma, turi savo stilių, motyvus ir siūlus. Jie gali būti medvilniniai, šilkiniai, vilnoniai.
Gaminių iš ikato dažniausiai galima rasti baldų ir namų aksesuarų parduotuvėse. Jų turi net toks gigantas, kaip „Mudo Collection“. Jei ieškote ypač aukštos kokybės ir nepriekaištingo dizaino, galite pasižvalgyti parduotuvėje „Yastık By Rıfat Özbek“ Stambule, Nišantaši rajone (Teşvikiye, Şakayık Sk. No:13, 34365 Şişli/İstanbul).
KAIP ATPAŽINTI? Tai bus baldinis audinys (nors jau esu mačiusi pasiūtų ir liemenėlių), ornamento kraštai, tikriausiai, bus „išplaukę“.
5. SUZANI (Suzani)
Mano akimis tai – tekstilės karalius.
Įspūdingas Vidurinės Azijos šalių – Uzbekijos, Kazachijos ir Tadžikijos tautų paveldas, į dabartinės Turkijos teritoriją pateko per klajoklių gentis. Tekstilės pavadinimas yra kilęs iš persų žodžio „adata“. Tai reiškia, kad kuriant (sakyti „gaminant“ neapsiverčia liežuvis) suzani, naudojama adata.
Taigi, kaip tai padaroma? Iš pradžių vąšeliu nuneriama spalvotų siūlų virvelė, o paskui iš jos prie audinio prisiuvami įvairiausi ornamentai. Siūlai ir audiniai gali būti įvairiausi – nuo pigiausių medvilnės ir vilnos, iki brangiausių – šilko ir aksomo.
Suzani tradiciškai yra kraičio audinys – užtiesalai, pagalvėlių apvalkalai ir pan. Tačiau vėliau iš jų imti siūdinti drabužiai, netgi batai. Oficiali suzani istorija siekia XVIII a., tačiau neabejoju, kad jie buvo pradėti kurti daug anksčiau.
Antikvarinių suzani galite aptikti blusų turguose, naujų rasite kiekviename turistams skirtame turguje (deja, ne pačios geriausios kokybės), namų aksesuarų parduotuvėse ir mano jau minėtame butike Nišantaši. Galite ir parsisiųsti. Internetinėje parduotuvėje enjoyistanbul.com galima aptikti ką nors gražaus, tik nesu įsitikinusi dėl kokybės.
KAIP ATPAŽINTI? Ant audinio prisiūti ornamentai. Gali būti osmanų tulpių motyvai, gali būti saulė, mėnulis, paukščiai ir žuvys. Ypač populiarus motyvas – granatai.