Kelias iš Tbilisio į Kutaisį kupinas simbolių. Šida Kartlio rajone žemėlapis rodo punktyrinę valstybės sieną – ten, šiaurėje, vos už kilometro – Rusijos okupuota Sakartvelo žemė, Samačablo, kuri dabar vadinama Pietų Osetijos respublika. Iki jos plyti raudonų kaip kraujas aguonų laukas. Dar keli kilometrai ir posūkis į Gorį – didžiausiojo XX amžiaus kraugerio Josifo Džiugašvilio–Stalino gimtinę. Čia vis dar veikia jo muziejus. Mes sukame į kitą pusę, kurioje – kitas gyvenimas.
Plikomis rankomis
Automobilis sustoja prie namo su plevėsuojančiomis Sakartvelo vėliavomis. Prisistato pusamžis vyras: „Sakartvelo kriminalinė policija. Ar žinote, kur važiuojate?“ Žinoma, žinau. „Ko?“ – vėl klausia. Noriu savomis akimis pamatyti.
Toliau keliaujame lydimi policininkų – jie priekyje, mes – už jų.
Pravažiuojame kelis kaimus – jie toli nuo turistų nutryptų takų. Nenulaižyti ir net nesušukuoti. Žmonės suvargę, suvargę ir jų namai. …ir gyvenimas grėsmės akivaizdoje – ateis, užpuls, atims namus, išeisi plikas, basas kur akys mato.
Dardame prastais vieškeliais iki Atotsi plynaukštės. Per ją ir eina punktyrinė valstybės siena. Čia – tik ūžaujantis vėjas, vėliavos ir keli civiliai vyrai. Jie budi jau dvejus metus, kad tie punktyrai nepasislinktų į Sakartvelo pusę.
Mahatmos Gandžio teorija veikia
Už vos pusantro kilometro – Rusijos karinė bazė. Rudenį ant Atotsi plynaukštės rusai pradėjo statyti tvoros stulpus, – lyg tvora suteiktų legalumo tam, ką jie padarė. Ne vyriausybė, o keli Sakartvelo vyrai pasipriešino okupantams. Jie pasirinko gana keistą, tačiau vienintelį būdą, prieš kurį Rusijos kariuomenė yra bejėgė, – plikomis rankomis, pasikliaudami tik savo valia, saugo Atotsi. Rusai bijo. Bijo taip, kad kartvelams plikomis rankomis pavyko atsiimti kitą kalną su talko kasyklomis ir beveik 600 hektarų dydžio mišku. Tačiau rusai ateina ant plynaukštės. Visuomet kaukėmis paslėpę veidus.
Pasipriešinimui vyrus uždegė Davidas Katsarava, – buvęs juristas, bankininkas ir populiarus aktorius, suvaidinęs 24 filmuose, televizijos laidų vedėjas. Jis paliko sotų, patogų gyvenimą Tbilisyje, du sūnus ir išvažiavo į plynaukštę…
Žmonės ėmė plakti liežuviais, kad dėl pinigų, bet vyrai negauna algos ir nelaukia aukų. Netgi neimtų, jei kas ir duotų, nes tuomet, kaip patys sako, nuvertėtų idėja. Tada žmonės ėmė šnekėti, kad Davidas eis į merus, gal į prezidentus, bet jis niekur nenuėjo. Tuomet žmonės ėmė jį gerbti.
„Atrodo juokinga, kad keli vyrai sustabė karo mašiną su dvidešimt karinių bazių ir 10 tūkstančių kareivių, – sako Davidas. – Iš tiesų mums pavyko sukurti ginklą, kurio rusai negali įveikti – jie žino, jei čia ateis ir pradės statyti tvoros stulpus, mes atsistosime vietoj jų ir įjungsime feisbuko tiesioginę transliaciją. Visas pasaulis pamatys kaip jie žudo beginklius žmones. Mus pakeis kiti, atvyks tarptautinės organizacijos. Politinė kaina, kurią teks mokėti – labai didelė.“
Vyrai budi visur, kur jaučia pavojų, jog rusai gali bandyti perkelti valstybės sieną. Su jais Tėvynę gina ir jaunas aviganis Atas. Moteris ir vaikus jis pakenčia, netgi leidžiasi paglostomas. Bet vyrams prie Davido geriau nesiartinti.
„Sakartvele gyvena apie 3,7 mln. žmonių, jūsų organizacijoje tik – 50“, – atsargiai užsimenu Davidui.
„Visais laikais kartvelai kariavo, – sako jis. – Du amžius Rusų imperija stengėsi okupuoti mūsų mentalitetą, mūsų smegenis, kad pamirštume, jog esame kariai, – įtikėtume, kad puikiai dainuojame, aistringai šokame, kepame skanius chačapurius ir esame malonūs žmonės. Jie neblogai išstudijavo mūsų mentalitetą ir spaudžia tinkamus klavišus. Bet mums per pastaruosius dvejus metus pavyko pakeisti žmonių mąstymą – nekritikuojame ir nesiskundžiame, žinome, kad išmuš valanda ir jie prabus. Čia – vilties sala, nes įrodėme žmonėms, kad kovoti prasminga.“
Mirties akivaizdoje
Dabar per 5000 kv. km išsidriekusioje Pietų Osetijoje gyvena 7–10 tūkst. kareivių ir 20–30 tūkst. vietinių. Net rusai čia nesikelia, jiems labiau patinka Abchazija – jūra, kurortai, malonus klimatas. Tačiau Juodosios jūros perlas dabar atrodo tarsi po apokaliptinės krizės.
„Rusija – griaunanti jėga, ne kurianti. Visa, ką jie užkariavo – sunaikina. Dabar ten panašu į dešimtąjį dešimtmetį Rusijoje – banditizmas, žmonių grobimai, reketas, mafijinių grupuočių tarpusavio aiškinimasis dėl įtakos sferų, turistų grobimai, prievartavimas. Abchazija tapo juodąja skyle, kur plaunami pinigai“, – atsidūsta Davidas.
Penktadalis Sakartvelo teritorijos – tiek Rusija okupavo nuo 2008-ųjų, apie 30 tūkstančių žuvusių ir apie 300 tūkstančių pabėgėlių. Vienas iš jų Nikolozas Belurava. Dabar jis turi turizmo įmonę „NikoTour Georgia“ – pasakoja svečiams ne tik apie mylimą šalį, bet ir apie okupaciją.
„Niko, atsimeni ledus vaikystėje?“ – klausiu, kai lekiame siauru Samegrelo keliuku tarp riešutmedžių giraičių.
„Neturėjau aš vaikystės, Aušrine, – žaisdavom su ginklais. Išardydavom trasuojamąsias kulkas, išimdavom paraką ir šaudavom – gražu! Arba padėdavom ant uolos ir mėtydavom akmenimis. Kas liko be pirštų, kas be rankų, kas iš viso…“
Niko patyli ir tęsia: „1993-ųjų rugsėjo 10-ąją man sukako dešimt, o 27-ąją rusai užėmė Suchumį. Dar po kelių dienų – visą Abchaziją. Mes ką tik grįžom iš giminių, kur buvome prisiglaudę nuo karo. Sakė – paliaubos, taika, grėsmė praėjo, vaikai pradėjo eiti į mokyklas.
Kartvelai iš Abchazijos išvežė visą sunkiąją karo techniką, tada jie vėl puolė. Mus pasiekė kalbos, kad rusai vėl žudo. Žmonės išsigando – vienas srautas patraukė palei jūrą, kiti – per kalnų perėją į Svanetiją.
Tėvas kariavo. Mama pasiėmė seserį, brolį ir mane. Namus palikome kaip stovime. Su mumis buvo giminių, kaimynų. Prasidėjo lietus, automobiliai užklimpo purve. Palikome juos ir ėjome pėsti – 80 kilometrų. Daug žmonių ėjo. Pakeliui sutikdavome sužeistųjų.
Netoli Gali buvo okupacijos linija. Mus pasivijo mašina. Mamai pavyko įsodinti jaunesnę seserį ir puseserę, o mes likom. Skubėjom, nes žinojome, kad rusai mus vejasi. Netrukus sustojo traktorius, prie kurio buvo prikabintas mikroautobusas. Jame sausakimšai prisigrūdę žmonių. Mama įsodino mus su broliu, kitus vaikus – gal išsigelbėsime. O jos nuėjo pėsčiomis per mišką.
Jos laimingai kirto sieną, o mes papuolėme į pasalą. Turėjome pervažiuoti tiltą – kai automobiliai pajudėdavo, priešai juos apšaudydavo iš granatsvaidžių. Prieš mus buvo gal 15 mašinų. Mūsų vairuotojas pasakė – neįmanoma toliau judėti. Traktorius sustojo. Šaudymas baisus, bėgti neįmanoma. Įšokome į griovį. Net galvos negalėjome pakelti. Buvome vaikai, pavargę. Užsnūdome. Kai pabudau, žiūriu, kareiviai. Ištraukė mus iš griovio. Vienam vaikinui kojas peršovė, kitą nušovė. Tada motinos akyse nušovė du brolius, mano giminaičius. Kitas pusbrolis, kuriam buvo 17 metų, paėmė mane už rankos, kareivis pamatęs pridėjo šautuvą jam prie kaktos ir liepė klauptis. Jis mostelėjo ranka ir netyčia pataikė į vamzdį. Kareivis šūvių salvėmis kareivis jį tiesiog supjaustė. Krito dar laikydamas mane už rankos.
Tuo metu mano brolis, kuriam buvo 8-eri, paspruko į mišką. Matau, vyrai ištempia jį ir numeta ant žemės – sužeistas šūviais į pilvą. Klausiu to vyro, kam į vaiką šovei, o jis kad voš man automato buože.
Atsirado vaikinas iš mūsų kaimo, kuris kovojo abchazų pusėje. Atpažino mus. Paėmė brolį, – sako, – į ligoninę nuvešim. Daugiau brolio nebematėme.
Likusius gyvus – mane, keturias moteris ir keturias mergaites – paėmė į nelaisvę. Nuvežė į kažkokį namą. Buvome ten 3 ar 4 dienas, po to, pervežė į kitą vietą – tėvų nėra, nieko apie juos nežinau. Valgyti nedavė. …kai man žmonės sako, kad ko nors nemėgsta – juokiuosi. Kai esi tikrai alkanas, valgytum bet ką…
Ten buvo kaimas, apsauga. Mus gąsdino – mirsite taip, kaip mirė mūsų vyrai – nupjausim pirštus, rankas nukaposim…
Vietinė moteris paragino: galėsite, bėkite, jie žudys, kankins, prievartaus. Kitos moterys išsigando: ne, baisu. O koks skirtumas – vis tiek užmuš, neturi reikšmės – anksčiau ar vėliau. Tuo metu galvojau tik viena, – kad iš karto užmuštų, nekankintų, kad tik neskaudėtų. Man buvo 10 metų – buvau visiškai tikras – nužudys. Ir bus lengviau. Kad tik nekankintų. Apėmė keistas jausmas – tarsi skrisčiau dangumi. Ir mes nusprendėme – reikia bėgti.
Pasprukome į mišką. Kur eiti nežinome. Netrukus atsirado medžioklinis šuo. Tuo metu niekas neuždavė klausimų – iš kur, kodėl – visi tiesiog ėjo jam iš paskos. Miškų takeliais. Žiūrim – kaimas, trys vyrai eina keliu. Kas jie? Savi? Svetimi? Buvo močiutė 92-ejų metų. Moterys paprašė: močiute, tu sena, paklausk kas jie. Ji atsakė – bijau. Visi bijo mirti. Vis dėlto ji įsidrąsino. Pasirodė, kad jie mūsiškiai. Žinojo kelią iki sienos. Tai buvo 10 diena kai mes palikome namus.
Žinai, kada atsirado baimės jausmas? Kai išgirdau upės ošimą – kai pereisime ją – laisvė!
Perbridome susikabinę rankomis. Buvo nepasakoma laimė. Kol nesuvokiau, kad nebėra brolio, kur tėvai – neaišku. Žinojau, giminių adresą, pas kuriuos buvome atostogų, ten radau mamą, tetą, kurios sūnų 17 metų nušovė, kitus… Kaip pasakyti mamai, kad brolio nėra?
Tėtis grįžo miškais po mėnesio.“
Niko šeima nukako į Tbilisį, kad pradėtų iš naujo gyventi. Rado nebaigtą statyti daugiabutį – nei durų, nei langų, nei vandentiekio ir kanalizacijos – tik sienos. Įsikėlė gyventi. Namus susikūrė patys. Ir tik prieš 10 metų valdžia jiems leido butą privatizuoti.
Niko šeima buvo viena iš 300 tūkstančių pabėgėlių, kuriems šalies valdžia niekuo nepadėjo. Šie žmonės savavališkai kėlėsi į viešbučius, nebeveikiančias sanatorijas, negyvenamus namus. Kai kurie iš jų iki šiol negali užsigydyti karo žaizdų ir pradėti gyventi. Tad nenustebkite, kai važiuodami per Sakartvelą, pamatysite namų, kur šie žmonės gyvena iki šiol. Ypač daug jų prie Boržomi – sovietmečiu buvę prabangios sanatorijos liudija tūkstančių žmonių tragediją.
2019